Man ši frazė primena vaikystę ir smagius pasimėtymus kibiais varnalėšų vaisiais, jų kabinimą slapta prie drabužių, ar, o siaube – į plaukus. Tokiems žaidimams tinkamų “bombyčių” apstu būdavo pakeliui į mokyklą, todėl ne kartą plaukus tekdavo kirptis kuokštais. Tačiau varnalėšos tinka ne vien tik pokštams krėsti.
Varnalėšos — dvimečiai augalai šakotais stiebais ir dideliais lapais, užauga net iki 2 m aukščio. Lietuvoje savaime auga 4 rūšių – paprastoji, mažoji, didžioji ir miškinė varnalėšos. Miškinė varnalėša (Arctium nemorosum L.), auganti lapuočių miškuose, krūmuose, paupiuose, gerokai retesnė negu giminaitės, kurios kaip piktžolės gujamos iš dirbamų laukų, sodų ir daržų.
Į ežiuką panašių graižų skraistlapiai su kabliukais, atrodo, tik ir laukia, kol pro šalį prakiūtins žvėrelis ar neatsargus žmogus – prikibęs prie kailio arba drabužių, graižas su visomis sėklomis keliauja į naują vietą.
Ne veltui didžiosios varnalėšos (Arctium lappa L.) lotyniškas pavadinimas reiškia kimbantį lokį. Botanikai teigia, kad iki 1815 m. Prancūzijoje varnalėšos nė su žiburiu nerasdavo, o dabar jos — pilnateisės gyventojos, nors ir labai nemėgstamos. Pasakojama, kad šių “nelegalų”, prisisegusių prie drabužių, pakinktų ir arklių karčių, parsigabeno patys prancūzai, grįždami iš nepasisekusio žygio į Maskvą. Tačiau ne visuomet baubas toks baisus, kaip yra piešiamas. Varnalėša labiau naudinga, negu žalinga.
Kad ir kur augtų varnalėšos, nuo vasaros vidurio iki šalčių jų žiedus mielai lanko bitės. Varnalėšų medus tąsus, tamsiai alyvinis, aštroko aromato ir labai vertinamas. Kibiųjų varnalėšų šaknų, lapų ir net sėklų ekstraktų dedama į įvairius šampūnus, o eteriniai aliejai plačiai naudojami kosmetikoje ir parfumerijoje.
Vaistams dažniausiai vartojamos varnalėšų šaknys, kuriose yra apie 45 proc. inulino, apie 12 proc. proteinų, eterinio aliejaus, riebalų, angliavandenių, dervų, glikozidų, rauginių ir kitokių naudingų medžiagų. Šaknys kasamos vėlų rudenį (spalio — lapkričio mėn.) arba anksti pavasarį. Jos panašios į nedidelį cukrinį runkelį. Paskui šaknys nuvalomos, gerai nuplaunamos šaltu vandeniu, nulupama žievė, supjaustoma 10-15 cm ilgio ir 1-1.5 cm storio gabaliukais ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Gerai išdžiūvusios šaknys pilkai rusvos, vidus pilkas, grūdėtas, salstelėjančio skonio ir būdingo varnalėšoms aromato. Iš 100 kg šviežių šaknų lieka apie 25-28 kg džiovintų. Popieriniuose arba drobiniuose maišuose jos nepraranda vertingų savybių keletą metų.
Šaknų preparatai skatina medžiagų apykaitą, varo prakaitą ir šlapimą, vartojami inkstų ir šlapimo pūslės ligoms, gastritui, opaligei gydyti. Liaudies medicinoje šaknų nuoviras geriamas užkietėjus viduriams, sergant reumatu ir cukralige, burnai skalauti ir įvairioms odos ligoms gydyti. Lapų kompresai gydo dedervines, egzemas, pūliuojančias žaizdas ir opas. Žaizdoms gydyti tinka ir lapų sultys. Šaknų ir jaunų ūglių nuoviru su sviestu ( tepalo konsistencija) gydomi nudegimai. Šaknų ištrauka su migdolų aliejumi vartojama kaip plaukų slinkimą stabdanti priemonė.
Įdomu, kad Europoje nemėgstamos varnalėšos Japonijoje auginamos specialiose plantacijose. Anksti pavasarį sodinami daigeliai arba sėjama tiesiai į lysvę, o rudenį kasamos baltos, sultingos šaknys. Japonai jų deda į salotas, jas valgo virtas ir keptas, iš jų kepa paplotėlius ir kotletus. Šaknų miltai, sumaišyti su dvigubai daugiau ruginių arba kvietinių miltų, tinka duonelei kepti, o supjaustytas šaknis galima dėti į sriubas vietoje bulvių.
Teksto komentarai