Apšerkšniję augalai, melsvos pušų viršūnės ir sniego žmogus rudenį

Giedras šeštadienio rytas išviliojo mane pasiimti fotoaparatą ir pasižvalgyti po žiemai besiruošiantį mišką. Dar pagulėti lovoje, žinoma, malonu, bet pakvėpuoti miško oru, paklausyti sausuolį stuksenančio genio yra žymiai maloniau. Be to, toks gražus rytas pasitaiko ne kiekvieną šeštadienį. Tad pilu į termosą arbatą, rengiuosi šiltus rūbus ir susirinkęs bendrakeleivių dardu į miško pusę, kur tikiuosi vėl pamatyti kažką įdomaus.

Įvažiavus į mišką kirtime matyti pabalusios samanos ir įvairių augalų stiebai ir lapai. Džiaugiuosi, kad naktis buvo giedra ir šiek tiek pašalo, dabar galėsiu užfiksuoti apšerkšnijusius augalus, kurie savotiškai gražūs.

Saulė dar neskuba pasirodyti, o užstota miško, savo šviesa šildo tik tolumoje esančių pušų viršūnes. Gal ir gerai, pagalvoju, nors man ir darosi vėsoka klūpinėjant ant šalčio paliestos žemės, bet jei ją pasieks saulės spinduliai visas šalčio darbas nueis per niek. Saulė niekur neskuba, matau, kad man šerkšnotais augalais dar tikrai leis pasidžiaugti.

Fotografuoju kiekvieną lapą. Tiek pažįstamą, tiek dar nematyto augalo, pabalę lapai ir stiebai atrodo kiek apgaulingai. Gražiai atrodo jau spėję paruduoti Stambialapio šakio (kurį mes įpratę tiesiog paparčiu vadinti) lapai. Čia jų matyti visa pieva sugulusių – ilsisi visą vasarą grakščiai prastovėję. Pavasarį ir vėl kelsis, o jų jaunus ūglius galėsime išragauti ir mes, nes rašoma, kad jie maistingi ir skanūs.

Akys jau kiek pavargsta stebėti tik smulkias detales iš arti, tad prasimankštinu apžvelgdamas tolumoje augančių pušų viršūnes, jos jau labiau apšviestos saulės, bet esant ramiam orui stovi ramios ir tylios – neošia ir negirgžda. Viskas aplinkui itin ramu, tyla sudrumsčia tik netoliese esančiu keliu pravažiuojantys automobiliai, kurių įdienojus vis daugėja.

Įtariai nužvelgiu jaunų pušų viršūnes, jos apteptos keista melsva medžiaga. Spėju, kad taip miškininkai jas saugo nuo miško žvėrių, kurie su pasimėgavimu jas nuskabytų iškritus sniegui. Jei teisingai pamenu, šios medžiagos repelentais vadinamos, apie jas buvo rašyta Girinio pažintiniame take esančiuose informaciniuose stenduose (Krekenavos regioniniame parke).

Apžiūrėjęs įdomybes aplink nežymų miško keliuką patraukiu kiek giliau į mišką, gal ten pastebėsiu kokį vėlyvą grybą ar gražią kerpę. Mano prielaida teisinga, ant šviežių medžių išvartų matyti keletas nedidelių Raudonkraščių pintainių ir gausybė įvairiausių kerpių, kurių net nebandžiau atpažinti dėl jų gausos. Vaikštinėdamas toliau spėju užfiksuoti keletą peraugusių kukurdvelkių.

Prieš baigiant pasivaikščiojimą ir išeinant iš miško dar spėjau padaryti vieną įdomų kadrą, kurį galima būtų pavadinti “Sniego žmogus rudenį”:

 

 Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [34] Gudžinskas Zigmantas, Rašomavičienė Birutė. “Lietuvos prieskoniniai augalai. Pamėgti ir mažiau žinomi, gerinantys savijautą ir nuotaiką” Kaunas: Šviesa 2008, p. 124-125. ISBN 978-5-430-04825-9
  • [29] Urbonas Vincentas. “Lietuvos grybų atlasas” Kaunas: Lututė, 2007, p. 420. ISBN 978-9955-692-59-1

Susiję straipsniai

Straipsnis papildytas: gruodžio 11, 2017

Komentarai