Arbūzas (Citrullus) – moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos augalas. Arbūzas sukultūrintas tikriausiai Senovės Egipte. Iš Egipto pateko į Mažosios ir Vidurinės Azijos šalis.
Stiebas šiurkščiai plaukuotas.
Lapai stambūs, suskaldyti į 3 – 5 skiautes. Ūseliai dvišakiai.
Žiedeliai 2 – 2.5 cm skersmens, geltoni. (Arbūzai turi moteriškus žiedus ir vyriškus žiedus)
Arbūzų vaisių formos nuo rutuliškos iki pailgos.
Arbūzas ne visai įprastas vijoklinis augalas, kuris dėl sunkių savo vaisių ir silpnų ūsų pasmerktas ne vyniotis į medžius, o šliaužti žeme.
O kaip arbūzus galima užsiauginti mūsų sąlygomis? Pabandykime…
Dauginti sėklomis. Prieš sėją sėklas pamerkti vandenyje ar kalio permanganato tirpale. Po paros nupilti ir perplauti drungnu virintu vandeniu.
Sėklas daiginti galima keliais būdais. Pamirkytas pasėti arba įsukus į drėgną audinio skiautę ir plėvelę laikyti šiltai. Sėkos gali dygti įvairiai. Pirmieji daigeliai gali pasirodyti po dviejų – trijų dienų, kitos – po savaitės ir daugiau. Daiginant drėgname skudurėlyje, „vystykliukus“ reikia kasdien ar bent kas antra diena keisti, kad neįsimestų pelėsis. Tuomet išgelbėti sėklas būtų sunkiau arba visai nepasiseks.
Pradygusias sėklytes, kurios turės baltas gražias šakneles, atsargiai atskirti. Dažnai būna, kad jos įsipina į audinį, susipina su kitos sėklytės „kojelėmis“. Atskirtas pasodinti į indelius, užberti žemėmis, kurios turi būti purios.
Kai augaliukas užaugina du – tris tikrus lapelius reikia išsodinti į lauką. Ne visada tuo galima vadovautis, kadangi gali būti tam ne visada tinkamos meteorologinės sąlygos. Kartais tenka paauginti ir ilgiau. Man belaukiant geresnių orų ne vienas augaliukas pradžiugino pumpurėliu, žiedeliu.
Žinau, kad tai nėra gerai, bet negi šalnai atiduoti geriau?
Į lauką sodinti gegužės pabaigoje, birželio pradžioje. Man auginant neteko sodinti gegužės pabaigoje – šalnos, vėsios dienos ir naktys neleido išleisti į vargą augaliukų.
Pirmus metus auginau šiltnamyje. Karaliavo jis savo lapija, “kalbino” papriką, agurkus… Vis teko nukabinėti nuo tų augaliukų virkščias.
Kitais metais keliavo į lauką. Parinkome šiltą, nuo vėjų apsaugotą vietą. Sodinome retai – kas metrą, pusantro. Žemė minkšta, puri, su smėliuku. Nešėm komposto žemės, nes durpės nemėgsta. Smėlingoje vietoje pasodinus ne kartą teko palieti.
Pasidžiaugiau, kad tie žiedeliai, su kuriais iškeliavo į lauką, nenukrito.
Arbūzų šakų skinti nereikia, tiesiog jas patraukti į lysvės vidurį, kad netrukdytų praeiti, nekibtų už kitų augalų.
Žydėti pradeda birželio pradžioje. Nuo žydėjimo iki pirmųjų vaisių sunokimo praeina pusantro – du mėnesiai. Sunokusio vaisiaus apačia gelsva, nesunokusių — balta. Nesupėjusius sunokti ant augalo vaisius galima baigti nokinti sausoje šiltoje patalpoje. Po vieną sudėjus į tinklus ar pakabinus.
Kas gali būti maloniau už savo rankų šiluma užaugintus arbūziukus. Kad ir gerokai mažesnius nei atvežti iš svetur. Juk ir skonis geresnis, ir širdelėje smagiau.
Teksto komentarai