Avietės krūmas arba Paprastoji Avietė (Rubus idaeus) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalų, gervuogių (Rubus) pogentė.
Tai statūs krūmai su nevienodai gausiai šeriuotais, dygliuotais stiebais. Lapai dažniausiai trilapiai arba plunksniški. Prinokę vaisiai lengvai atsiskiria nuo žiedsosčio.
Aviečių stiebai gyvena dvejus metus. Pirmamečių stiebų pažastyse susiformuoja žiediniai pumpurai. Antrais metais jie žydi. Po derėjimo ugliai nudžiūna ir juos reikia išpjauti. Taip pat išgenimi apšalę pirmamečiai ūgliai.
Geltonos avietės – derlingos, atsparios ligoms, vidutinio aukščio.
Remontantinės avietės dera du kartus per metus. Kadangi įprastos avietės dera vasarą, remontantines verta sodinti, jei uogų norite vasaros pradžioje ir rudenį.
“Polana” – derlinga ir atspari ligoms veislė. Krūmai vidutinio aukščio. Atžalas kasmet reikia išpjauti, nes sutankėjęs avietynas menkai dera.
Pirmais metais dera ant pirmamečių ūglių. Antraisiais ant apatinių jų dalių. Dera nuo liepos iki šalnų.
Sodinti pavasarį arba rudenį.
Remontantinių aviečių laiką galima pakeisti, visus stiebus nupjaunant vėlai rudenį arba pavasarį. Kitais metais derės pirmamečiai ūgliai. Jie rudenį duos vieną, bet gausesnį derlių. Derlius didesnis, kai genimos rudenį.
Paplitimas. Lietuvoje auga miškuose, ypač kirtimuose, pamiškėse, krūmuose. Mėgsta šviesias vietas, derlingus ir drėgnus dirvožemius. Labai dažna.
Veikliosios medžiagos. Aviečių uogose yra 2,6-7,1% cukraus, iš to kiekio 0,2-2,2% sacharozės ir 1,8-5,0% monosacharidų (gliukozės ir fruktozės), 1,0-2,2% organinių rūgščių: citrinos, obuolių, salicilo, kaprono, skruzdžių; vitaminų: C – 15,7-30,2 mg, P – 60 mg, B, – 20 mg, PP – 300 mg, karotino – 0,3% mg; 0,3% rauginių medžiagų, cianino chlorido, eterinio aliejaus, pektininių medžiagų, acetoino, ß-ionono, benzaldehido, mineralinių medžiagų: fosforo, vario, geležies; purinų, ypač daug džiovintose uogose (62,7%). Sėklose yra iki 14,6% riebalų ir 0,7% fitosterino.
Paruošimas. Prisirpusios aviečių uogos renkamos (Rubi idaei fructus) liepą-rugpjūtį, lapai (Rubi idaei folium) – birželį-rugsėjį. Uogos džiovinamos paskleistos plonu sluoksniu ant retos medžiagos ar sietų apvytinamos atvirame ore, saulėje, po to džiovinamos krosnyje arba džiovykloje 50 °C temperatūroje. Išdžiūvusios uogos suspaustos saujoje nesukimba ir nenudažo rankos, turi būti be žiedsosčio, 0,75-1,2 cm diametro, kvapios ir saldžios. Iš 1 kg nedžiovintų uogų gaunama 160-180 g sausų. Tinka vartoti 2 metus. Uogas taip pat galima laikyti šaldiklyje -18 °C temperatūroje. Lapai džiovinami pastogėse arba džiovykloje 40-45 °C temperatūroje. Tinka vartoti 1-2 metus.
Naudojimas. Avietės mažina karščiavimą, skatina prakaitavimą, slopina uždegiminius procesus, malšina skausmą, mažina cukraus kiekį kraujyje. Jos vartojamos nuo peršalimo, slogos, bronchito, taip pat prakaito ir šlapimo išsiskyrimui skatinti, apetitui gerinti, virškinimo trakto veiklai reguliuoti, vėmimui ir kraujavimui stabdyti, gausių menstruacijų atveju, fiziniam ir protiniam aktyvumui skatinti. Kompresai dedami ant negyjančių odos opų, nudegimų, išsiplėtusių venų mazgų. Avietės stiprina organizmą, veikia tonizuojančiai. Aviečių šakelių viršūnės su lapais vartojamos nuo tų pačių ligų, kaip ir uogos.
Kontraindikacijos. Kadangi avietėse yra daug purinų, nerekomenduojama jų vartoti sergant podagra ir nefritu, gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, taip podagra, poliartritu ir osteochondroze. Aviečių lapų arbatos reikėtų vengti nėščiosioms pirmaisiais neštumo mėnesiais.
Teksto komentarai