Baltoji garstyčia (Sinápis álba) Lietuvoje auginama. Sulaukėjusi negausiai auga pakelėse, dykvietėse. Gėlė žydėti pradeda birželio mėnesį ir žydi iki rudens.
Kaip vaistinis augalas svarbesnė yra sareptinė garstyčia. Ji vienmetė, 40-50 cm aukščio. Stiebas status, šakotas, plikas. Lapai pražanginiai, apatiniai – lyriškai, plunksniškai suskaldyti, žali, kotuoti, viršutiniai – mažesni už apatinius, bekočiai, lygiakraščiai. Gėlės žiedai geltoni. Vaisius – neplaukuota ankštara su plokščiu snapeliu. Sėklos smulkios, juodai melsvos, rudos.
Sareptinė garstyčia Lietuvoje reta. Auga dykvietėse, šiukšlynuose. Auginama. Žydi birželio-liepos mėn. Vaisiai pradeda bręsti liepos mėn.
Garstyčių spiritas (2%) vartojamas įtrinimams sergant reumatu, radikulitu, kartais neuritu.
Garstyčių preparatų negalima vartoti, jei yra alerginių odos pakenkimų, sergama vilklige, odos tuberkulioze, žvyneline.
Garstyčia gali būti vartojama ir kaip prieskonis. Ji dirgina skrandžio gleivinę, skatina sulčių išsiskyrimą, gerina apetitą. Jauni garstyčios lapai tinka salotoms.
Paplitimas. Auginama laukuose ir daržuose, kartais pasitaiko sulaukėjusių pakelėse, dykvietėse, paupiuose. Randama visoje Lietuvoje.
Vaistinei žaliavai labiau tinka kita gentis – sareptinis bastutis (Brassica juncea (L.) Czern.). Nuo baltosios garstyčios jis skiriasi lyriškais, plunksniškai iškarpytais lapais, neplaukuotomis ankštaromis, su plonu, ylišku snapeliu, sudarančiu ketvirtadalį ankštaros ilgio, ir smulkiomis, apvaliomis, juodai melsvomis arba rudomis, aiškiai duobėtomis sėklomis. Žydi birželį-liepą. Vaisiai pradeda bręsti liepą.
Veikliosios medžiagos. Abiejų rūšių sėklose yra glikozido sinigrino (iki 1,5%). Iš fermentuotų sėklų gaunamas eterinis garstyčių aliejus (1,18-2,89%), kurio sudėtyje yra 40% alilo, 50% krotonilo, garstyčių aliejaus, cianalilo, nedidelis dimetilsulfido ir anglies disulfido kiekis. Be to, sėklose yra 23-47% blogai džiūstančių riebalų, baltymų ir gleivių.
Paruošimas. Vaistams renkamos pribrendusios sėklos (Sinapis semen). Tinka šios bastučio rūšys: sareptinis (Brassica juncea (L.) Czern.) ir juodasis (Brassica nigra (L.) W. D. J. Koch.) bastutis.
Sėklos renkamos rugpjūčio pradžioje. Tuo metu jos įgauna gelsvą spalvą. Jos yra aitraus deginančio skonio. Išdžiūvusias sėklas reikia išvalyti ir laikyti gerai vėdinamoje patalpoje, nes jos greit pelija. Tinka vartoti iki 3 metų.
Naudojimas. Gydymui vartojamos sėklos ir iš jų gautas eterinis aliejus, trauklapiai (garstyčių lapeliai), jie pasižymi antiseptiniu, priešuždegiminiu veikimu. Sudrėkinti trauklapiai dirgina odą ir gerina kraujo apytaką, todėl tinka gydyti reumatinius ir neuralginius skausmus, gerklės, kvėpavimo takų uždegimus.
Medicinoje vartojamos garstyčios sėklos. Renkamos kai subręsta, džiovinamos. Jose yra tioglikozidų, jie aštraus deginančio skonio. Sėklų milteliai vartojami garstyčių trauklapiams gaminti. Sudrėkinti šiltame vandenyje jie klojami ant odos ir laikoma 5-15 min., kol pradeda perštėti. Trauklapių negalima drėkinti šaltame arba verdančiame vandenyje, nes garstyčios tampa menkai veiklios. Galima pasigaminti trauklapius namuose: garstyčių sėklų milteliai maišomi su šiltu vandeniu. Gaunama grietinės tirštumo masė, kuri po 20-30 min. plonu sluoksniu tepama ant popieriaus. Gauti trauklapiai klojami ant odos.
Kaip dirginančia priemone gėlės lapeliais gydomas peršalimas, plaučių uždegimas, bronchitas, raumenų skausmai. Vaikams, sergantiems kvėpavimo organų ligomis, galima kaitinti kojas garstyčių vonelėje.
Be to, baltosios garstyčios lapai vartojami maistui kaip salotos, stalo garstyčių gamybai. Garstyčios žadina apetitą, gerina virškinimą.
Kontraindikacijos. Garstyčios nevartojamos kojų vonelėms esant varikoziniam venų išsiplėtimui, taip pat sergant širdies ir kraujagyslių, inkstų ligomis, hipertonija, plaučių tuberkulioze, gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa. Baltosios garstyčios preparatų didesni kiekiai dirgina skrandžio gleivinę ir odą, sulaiko šlapimą. Trauklapiai nededami sergant odos ligomis, astma. Trauklapiai, ilgai juos laikant, gali sukelti nudegimą.
Teksto komentarai