Gėlė Eleboras (Helleborus) – vėdryninių šeimos daugiamečiai žoliniai augalai. Jų lapai giliai plaštakiškai suskaldyti į 7, 8 arba 9 dalis, stiebai stori ir mėsingi. Spalvoti ne tik vainiklapiai, bet ir taurėlapiai, jie ilgai nenukrinta. Žiemojantys lapai standūs, vaškiniai, nežiemojantys – švelnūs ir minkštučiai. Eleborų žinoma 15 rūšių.
Eleborų pagrindinė šaknis ilga, tvirta, sustorėjusi, apaugusi smulkiomis šaknimis. Stiebai 20 – 50 cm aukščio. Lapai tamsūs žali, ilgakočiai, odiški, penkiaskilčiai. Taurėlapiai žalsvi, gelsvai balti ar raudoni. Žiedai dubenėlio pavidalo, dažnai dėmėti, balti, geltoni, žalsvi, purpuriniai. Žydi kovo – gegužės mėnesiais. Sodinti medžių ar krūmų pauksnėje, gerai giliai įdirbtoje, trąšioje dirvoje. Keras dalijamas anksti pavasarį arba rudenį.
Sėklos stambios, sunkiai dygsta. Jei sėklos stratifikuotos, dygsta po 30 – 60 dienų. Jei nestratifikuotos, po 1 – 2 metų. Į nuolatinę vietą sodinti po 3 – 4 metų. Žiedai pridengti. Jiems kenkia kaitri pavasario saulė.
Šioms gėlėms patinka sunkūs, derlingi, giliai įdirbti, neutralūs arba silpnai kalkingi priemoliai. Rūgščioje žemėje retai išgyvena ilgiau negu keletą metų. Mėgsta drėgmę, bet nepakenčia stovinčio vandens. Kai peržydi, pašaknės mulčiuojamos kompostu, lapine žeme arba durpėmis. Paprastai jie atsparūs šalčiui, bet dvokiančiuosius ir lepesnius hibridinius eleborus žiemą reikia pridengti sausais lapais ir eglišakėmis.
Vienoje vietoje eleborai gali augti daug metų. Jie nemėgsta persodinimo, persodinti ilgai skursta, prastai auga ir beveik nežydi. Dauginami kero dalimis ir sėklomis. Seni augalai dalijami anksti pavasarį, kol smulkiausios šaknelės dar nepradėjusios augti, paskui gausiai laistomi, kol prigyja. Sodinama į 30 cm gylio duobutes kas 35-40 cm, auga lėtai.
Sėklos sėjamos ką tik sunokusios – birželio pabaigoje, daigeliai pasirodo kitą pavasarį. Jeigu laiku į lysvę pasėti nespėjote, sėkite į dėžutes. 3 mėn. laikykite 20°C šilumos patalpoje, paskui perkelkite į šaldytuvą (4°C). Žemę nuolat drėkinkite ir stebėkite, kad neįsiveistų pelėsis. Šaldytuve sėklos sudygsta per 1-3 mėn. Daigeliai su 2 tikraisiais lapeliais pikuojami į vazonėlius arba dėžutes kas 20 cm. Į nuolatinę vietą persodinami po 2 metų. Pražysta tik po 3-5 m.
Eleborams patinka pavėsis arba pusiau pavėsis, jie gerai jaučiasi po lapuočiais medžiais reta laja. Visžaliams lapams daugiau šviesos reikia žiemą, bet tuomet medžiai jau būna pliki. Dvokiantieji eleborai gerai jaučiasi ir saulėtoje vietoje, ištveria sausras.
Dvokiantysis eleboras (Helleborus foetidus) kilę iš Pietvakarių Europos akmenuotų šlaitų ir šviesių miškų. Visas augalas žalias, nelabai išvaizdus. Rudenį iš žemės užauga 20-30 cm ilgio stiebas su žiemojančiais lapais, o žiemai baigiantis arba pavasarį iš jo išlenda iki 80 cm aukščio žiedkotis su daugybe smulkių, varpelio formos žiedų. Jie taip pat žali, kartais su rausvai rudu atspalviu. Nors šių gėlių pavadinimas ir baugus, iš tikrųjų žiedeliai bekvapiai. Tačiau Helleborus foetidus kvepia tik tada, kai sutraiškome lapus, ir kai kuriems sodininkams net patinka jo įdomus kvapas, kuris įvairiai prilyginamas jautienos kepsniui, šlapiam šuniui ar net kavai. Augalas skleidžia šį kvapą kaip gynybinę priemonę, kad atbaidytų gyvūnus nuo valgymo. Visos jo dalys yra nuodingos, todėl venkite, jei turite šunų arba vaikų, kurie nerūpestingai gali paragauti šio augalo.
Rytinis eleboras (Helleborus orientalis) kilę iš Graikijos, Turkijos ir Kaukazo. Visžaliai, daugiamečiai, 30 cm aukščio augalai. Natūraliose augavietėse dažnai auga grupėmis. Pavasarį žydi 5 cm skersmens žiedeliais. Labai lengvai kryžminasi tarpusavyje – yra daug savaiminių hibridų ir formų įvairių spalvų ir dydžių žiedais, paprastai nuo skaisčiai baltų iki salotinių, geltonų ir rausvų. Kartais būna taškuoti, šlakuoti, kai kurie net garbanoti. Helleborus orientalis mėgsta drėgną, gerai drenuotą dirvožemį ir dalinį arba visišką pavėsį. Augalai šalčiui atsparūs. Tai ištvermingas augalas, pakenčiantis žemą temperatūrą ir atsparus daugeliui įprastų sodo kenkėjų bei ligų. Lapus kartais pažeidžia puviniai.
Baltažiedis eleboras (Helleborus niger) gėlynuose auginami labai dažnai. Jie visžaliai, iki 30 cm aukščio. Lapai žiemojantys, tamsiai žali ir standūs, pavasarį juos pakeičia nauji. Žiedkočiai ištįsta apie 30, žydi kovo – balandžio mėn. apie 10-12 dienų. Žiedai dideli, apie 8 cm skersmens, skaisčiai balti, iš išorės baltai pilkšvi, vėliau rausvi, o paskui pažaliuoja. Baltažiedžiai eleborai atsparūs šalčiui, žiemą ištveria – 35°C, bet kartais apdega saulėje, todėl pavasarį juos reikėtų pridengti eglišakėmis.
Išvesta daug gražių hibridų stambiais žiedais. Baltažiedžių ir Helleborus nigercors eleborų hibridai dar gražesni, bet lepūs, dažnai iššąla.
Hibridinis eleboras (Helleborus x hybridus hort.) išvesti sukryžminus įvairius rūšinius eleborus. Žiedai nuo baltų iki purpurinių, tamsiai raudonų, juodų, 5-8 cm skersmens. Žydi gausiai. Labai gražūs hibridiniai eleborai pusiau pilnaviduriais ir plukių formos žiedais.
Teksto komentarai