Augalai

Ferula (Augalas)

Augalas ferula

Ferulos nuo seno auginamos darželiuose kaip vaistinis ar prieskoninis augalas. Auga greitai ir jau gegužės – birželio mėn pasiekia rūšiai būdingą aukštį. Žydėjimo metu lapai pamažu pradeda džiūti ir liepos pabaigoje virš žemės kyšo tik milžiniški žiedynų skėčiai.

Ferula (paprastoji, kvapioji, dvokiančioji)Ferulų genčiai priklauso daugiau kaip 190 rūšių augalų. Jie savaime auga nuo Viduržemio jūros regiono rytų iki centrinės Azijos. Kai kurios rūšys daugiametės – auga ir žydi daug metų, kitos vienmetės, o trečios monokarpinės – keletą metų vegetuoja, paskui pražysta ir peržydėjusios sunyksta. Monokarpinių rūšių ferulos natūraliose augavietėse gyvena 6-10 metų. Paskutiniais metais jos išleidžia didelį, aukštą,į milžinišką krapo skėtį panašų žiedyną. Per parą žiedynas paauga apie 20-25 cm, kol pasiekia rūšiai būdingą aukštį. Daugiametės ferulos pražysta po 4-6 metų, paskui žydi kasmet apie 10 metų (o kai kurios – net 30-40 metų) ir pamažu sunyksta.

Paprastoji ferula (Ferula communis L.) tankūs ažūriniai lapai sudaro minkštą aksominę skrotelę ir labai gražiai atrodo gėlynuose su pavasarinėmis svogūninėmis gėlėmis, nes labai anksti atželia. Dera ir su vilkdalgiais, rūšiniais bijūnais, aguonomis, kiliminiais augalais (gvazdikais, laibeniais, uolaskėlėmis, aubretėmis), nedideliais krūmeliais (svarainiais, migdolais, žemaūgėmis vyšniomis). Kasmet pavasarį užaugina tankų lapų kupstą, kuris pamažu sunyksta artėjant vasarai. Žydi tik kartą per keletą metų, po žydėjimo sunyksta arba (retai) vegetuoja toliau. Paprastosioms feruloms patinka saulė ir laidus priesmėlis, jos atsparios sausroms. Nemėgsta žiemos atlydžių, užmirkusioje vietoje ilgai neišgyvena. Žiemai reikia storai mulčiuoti.

Kvapioji ferula (augalas)
Augalas kvapioji ferula

Dvokiančioji ferula (Ferula assa-foetida) pavadinimas tikslus – jų šaknys dvokia sugedusiu česnaku. Rytuose šis augalas pravardžiuojamas velnio mėšlu arba.. dievų maistu. Iš ferulų šaknų gaminamas prieskonis asafetida (asafoetida) arba hing. Jis specifinio, neįprasto, net šlykštoko skonio, bet gurmanams tai ypatingas delikatesas.

Paprastosios ferulos atsparios sausroms, bet sausą pavasarį laistomos atrodo gražiau. Kai pradeda džiūti lapai, nebelaistoma. Daugumos rūšių ferulų sėklos labai daigios. Sėjama rudenį į lysves. Pirmaisiais metais sėjinukai labai greitai baigia vegetaciją, paprastai jau gegužės mėnesį lapai nudžiūva.

Ferulos persodinamos anksti pavasarį, kai tik pasirodo jauni lapeliai arba ramybės periodu. Galima persodinti ir augančias ferulas, bet sutrikdomas jų gyvenimo ritmas ir augalas užmiega iki kitų metų.

Svarbiausi prieskoniniai augalai yra kvapioji ferula (Ferula foetida), dvokiančioji (Ferula assa-foetida) afganistaninė (Ferula narthex) ir F. alliaceae ferulos. Iš jų šaknų išgaunamos sultys, kurios sudžiovinamos į rudos spalvos dervą. Kvapiųjų ferulų šaknys dvokia sugedusiu česnaku.

Užsienyje plačiai vartojama ferulų derva ir milteliai. Derva yra gryna, o milteliai gaunasi sumaišius trintą dervą su ryžių miltais. Dervos svarbu nepadauginti. Mažas žiupsnelis dervos pakepinamas aliejuje ir tuomet ja skaninami patiekalai. Žirnio dydžio dervos žiupsnelio užtenka pagardinti didžiulį puodą maisto. Egzotikos mėgėjams verčiau pradėti nuo ferulos miltelių, kurie mažiau aštrūs. Jų nereikia kepinti. Po keleto metų milteliai netenka savo aromato, o derva nesensta labai ilgai. Indijoje ji naudojama vietoje česnako ir svogūno, ja skaninami daržovių patiekalai.

Ferula hermonis dažnai vadinama Libano viagra ir liaudies medicinoje vartojama potencijai gerinti. Sode ferulos sodinamos kaip foniniai augalai. Pavieniai augalai arba grupės dera gėlynuose su smulkiasvogūninėmis pavasarinėmis gėlėmis, dekoratyviniais česnakais, vilkdalgiais, rūšiniais bijūnais, aguonomis, kiliminiais augalais (gvazdikais, laibeniu, uolaskėlėmis, aubretėmis), nedideliais krūmeliais (svarainiais, migdolais, žemaūgėmis vyšniomis).

Dvokiančioji ferula
Augalas ferula (dvokiančioji)

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti