Šias gėles išgarsino graikų poetė Sapho, gyvenusi 600 m. prieš Kristaus gimimą Lesbo saloje. Esą ji girdėjo, kaip tyliai pavakary alsuoja plaučių žiedai ir vaizdžiai tai aprašė eilėmis.
Liaudies medicinos žinovai gerai žino ir vertina vaistines plautes. Tamsiosios plautės taip pat dažnos, auga pamiškėse, neretai jų pamatysi ir prie kaimo sodybų. Siauralapės plautės įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Gėlynuose dažniausiai auginami šlakuotųjų plaučių kultivarai puošniais spalvingais lapais.
Priklausomai nuo rūšies, plautė (Pulmonaria) užauga nuo 8 iki 50 cm aukščio. Šaknys mėsingos, bet trapios, jas nesunku sužeisti, o paskui lėtai atsigauna. Statūs, pūkuoti ir lapukais apaugę žiedkočiai pasirodo anksti pavasarį. Lapai įvairių formų, dažniausiai nuo plataus iki siauro lanceto, 8-60 cm ilgio. Smulkiausi tamsiųjų, raudonųjų ir vaistinių plaučių lapai, ilgesni, bet siauri – ilgalapių, siauralapių, minkštaplaukių ir šlakuotųjų plaučių. Lapų daug, jie auga skrotele ir yra pūkuoti. Plaukeliai kieti, todėl lapus nemalonu liesti. Tik minkštaplaukių plaučių lapai švelnūs ir minkšti kaip aksomas. Raudonųjų, vaistinių, tamsiųjų ir šlakuotųjų plaučių skroteliniai lapai žiemoja po sniegu, ilgalapių, minkštaplaukių, siauralapių – kasmet sunyksta.
Žiedeliai mažučiai (5-10 mm skersmens ir iki 2 cm ilgio), rausvi, purpuriniai, mėlyni, bordo, violetiniai, rusvi ar rudi, alyviniai ir balti, sutelkti nedideliuose viršūniniuose žiedynuose. Viename žiedyne dažnai būna skirtingų atspalvių ar net spalvų žiedai. Kai žiedas yra pasipuošęs apdulkinimui, jis pasidaro rausvai raudonas, nes šią spalvą geriausiai mato vabzdžiai. Paskui nusidažo mėlynais atspalviais. Saldų žiedų nektarą mėgsta ne tik bitės, bet ir vaikai – jie nuskina nektarines ir iščiulpia saldų skystį.
Raudonųjų, minkštaplaukių, siauralapių ir tamsiųjų plaučių kultivarų lapai dažniausiai vienspalviai, kitų baltai arba sidabriniai dėmėti, papuošti marmuro piešiniu. Kartais ornamentai susilieja ir lapai atrodo balti arba sidarbiniai, vienspalviai. Peržydėjusių augalų lapų piešiniai išryškėja ir puošia augalą iki žiemos.
Plautės dauginamos kero dalimis ir sėklomis. Sėjamos ką tik surinktos sėklos, sėjinukai pražysta po 2-3 metų. Keras dalijamas anksti pavasarį arba liepos – rugpjūčio mėn. Jauni augalėliai privalo turėti gabalėlį storo šakniastiebio ir keletą augimo pumpurų. Sodinama kas sprindį.
Plautes prižiūrėti nesunku. Jos mulčiuojamos durpėmis, medžio žieve arba pjuvenomis, sausu oru laistoma, nuskabomi sausi ir ligoti lapai. Kai nuvysta žiedai, žiedkočiai nupjaunami prie pat žemės.
Vienoje vietoje plautės gali augti daug metų, bet vėliau lapai susmulkėja. Geriausia jas kas 5 metai padalyti. Žiemoja nepridengtos, bet jaunus augaliukus, ypač padaugintus tų pačių metų rudenį, verčiau užberti durpėmis, lapais ar pjuvenomis. Anksti pavasarį mulčias nugrėbiamas, nes plautės anksti žydi.
Tai puikus augalas pavėsingoms vietoms, pakenčia drėgną žemę. Galima sodinti po medžiais, prie aukštų krūmų, gėlynuose dera su melsvėmis, eleborais, paparčiais, snapučiais, raktažolėmis.
Nors augalas nereiklus, bet kad būtų gražus, jį reikia keletą kartų per vasarą profilaktiškai nupurkšti nuo ligų (ypač miltligės) ir kenkėjų (šliužai ir šimtakojai dievina jų lapus).
Didžiojoje Britanijoje vaistinės plautės auginamos laukuose ir valgomos kaip salotos (lapai aštraus skonio), baškirai jų sultimis pridegina žaizdas. Tai vienas iš nedaugelio augalų, kuriuose vitaminas C išlieka net džiovintuose, sūdytuose ar marinuotose lapuose.
Teksto komentarai