Nasturtės auga dažnoje sodyboje. Sukurta daug didžiosios nasturtės kultivarų, kurių sėklų jau galima nusipirkti parduotuvėse. Pastaruoju metu pradėtos auginti ir kitų rūšių nasturtės, kurios savo išvaizda gerokai skiriasi nuo mums įprastų. Tai ne tik gražūs, bet ir vertingi augalai.
Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio trophae – mažytis trofėjus, nes kai kurios žiedo dalys šalčo formos, o lapai panašūs į skydus. Gentyje yra 50 rūšių nasturtų, kilusių iš Pietų ir Centrinės Amerikos.
Dar prieš atrandant Ameriką, indėnai kalnuotose Peru, Čilės, Bolivijos vietovėse augino gumbinę nasturtę (Tropaeolum tuberosum) ir valgė jos gumbus. Ekvadore ir Peru augino Tropaeolum leptophyllum. Peru Anduose ir dabar fermeriai kultivuoja gumbinę nasturtę, vadina ją mašua. XVI a ispanai atvežė į Europą šių augalų sėklų iš Meksikos ir Peru džiunglių ir nasturtės greitai paplito visame pasaulyje. Ispanų gydytojas ir botanikas Nikolas Monardesas nasturtes vadino indėnų cress-salotomis ir kraujo gėlelėmis. (Tuo metu Europoje buvo populiarus kryžmažiedžių šeimos augalas rėžiukas (Nasturtium) iš kurio gamindavo cress-salotas). Angliškai nasturtės dažnai vadinamos indian cress, vokiškai – kapuzinerkress, nes žiedo forma primena kapucinų vienuolio kapišoną. Nasturtės buvo mylimiausios dailininko Klodo Mone gėlės.
Šios gėlės tokios gražios, kad niekas nesidomi jų vaistinėmis savybėmis. Jose yra taninų, kalio, fosforo, jodo druskų, vitaminų C ir B2, provitamino A, o vitamino C net 10 kartų daugiau negu salotose! Naujojoje Zelandijoje iš žalių nasturčių lapų gaminamas vitamino C ekstraktas. Nasturtėje yra glikozido tropeolino, iš kurio hidrolizės metu skyla eterinis aliejus, panašus į garstyčių, ir augalinių antibiotikų, ypač veiksmingų nuo lengvų kvėpavimo takų uždegimų. Nasturtėmis gydoma avitaminozė, mažakraujystė, inkstų akmenligė. Vartojamos nuo hipertenzijos ir kitų širdies bei kraujagyslių ligų, gydomi medžiagų apykaitos sutrikimai. Liaudies medicinoje nasturčių sėklos vartojamos kaip raminanti priemonė, šviežiomis sultimis stiprinami plaukai.
Nasturtės maistui dažniau naudojamos kai kuriose Europos ir Amerikos šalyse. Žali lapai, žiedpumpuriai, nesubrendusios sėklos yra aštroko pikantiško skonio ir primena garstyčias arba pipirines. Turtingi vitaminu C lapai, stiebai, žiedpumpuriai tinka salotoms, mėsos ir kiaušinių patiekalams pagardinti. Žiedų ekstrakto dedama į sūrius, sviestą. Žiedpumpurius ir nesunokusias sėklas verda acte su krapais ir valgo su prie mėsa, žuvimi ar daržovėmis. Nesubrendusių sėklų ir žiedpumpurių galima dėti konservuojant agurkus, pomidorus, aguročius, patisonus ar kitas daržoves. Žiedais, žiedpumpuriais puošiami valgiai. Nasturčių galima pasiruošti žiemai, lapus džiovinti ir sūdyti. Išdžiovintos ir sumaltos sėklos maloniai kvepia ir tinka įvairiems patiekalams pagardinti. Nesubrendusios marinuotos sėklos ir žiedpumpuriai gali pakeisti kaparį.
Nasturtėse yra medžiagų, artimų bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalams, todėl jas puola panašūs kenkėjai. Šių gėlių galima pasėti kopūstų lysvėje ir taip nuvilioti kopūstinį baltuką.
Tai šviesamėgiai ir šilumamėgiai augalai, neatsparūs sausroms. Gerai auga fosforu turtingose priemoliodirvose, nemėgsta šviežio mėšlo, taip pat šviežiai pakalkintos žemės. Pertręštos azoto trąšomis nasturtės užaugina daug lapų ir stiebų, todėl nesimato žiedų. Prastoje žemėje ištįsta stiebai, susmulkėja lapai, seni lapai pradeda gelsti ir nukrinta. Iki žydėjimo reikia nuolat laistyti, vėliau lieti tik per sausras, kai žemė išdžiūva. Tręšiama mineralinių trąšų mišiniu su nedaug azoto tik iki žydėjimo.
Sėjama pavasarį (po šalnų) tiesiai į gėlyną kas 30-50 cm atstumais. Sudygsta per dvi savaites, o dar po 40-50 dienų pražysta. Sėklos prinoksta per 50 dienų. Rudenį nukritusios sėklos dažnai sudygsta pačios. Nasturtes galima auginti ir puodeliuose, jos sėjamos ir pražysta anksčiau. Į gėlyną persodinama labai atsargiai. Prieš sodinimą daigai paliejami, kad nenubyrėtų žemės. Reikia palieti ir duobutes, į kurias nasturtės sodinamos.
Nasturtes galima dauginti auginiais, kurie puikiai įsišaknija smėlyje arba vandenyje. Taip ypač patogu dauginti retus ar pilnavidurius augalus.
Rudenį iškastas nasturtes nesunku per žiemą išlaikyti patalpoje (vėsiame šiltnamyje, ant vėsios palangės). Jos saikingai laistomos, o pavasarį padauginamos auginiais.
Nasturtes pažeidžia bakteriozės, pilkieji puviniai, rūdys, dėmėtligės, amarai, kopūstinės kandys ir baltukai, spragės, pelėdgalviai. Jas galima auginti gėlinėse, balkonuose, tai puikūs svyrantys ir vijokliniai augalai. Žemaūgės nasturtės tinka apvadams.
Teksto komentarai