Juodasis riešutmedis

Juodasis riešutmedis (angl. – Black Walnut, lot. – Juglans nigra; (Juglandaceae)) aukštis pasiekia 30-45 metrus; šakos užauga stambios, plačiai besidriekiančios. Žievė yra tamsiai rudos spalvos, giliai sueižėjusi. Dideli sudėtiniai lapai panašūs į pilkojo riešutmedžio. Kartu su lapais išaugantys kuokeliniai žirginiai taip pat primena pilkojo riešutmedžio žirginius.

Vaisiai – beveik apvalūs, geltonai žalios spalvos, su šiurkščiais taškeliais, skersmuo – nuo maždaug 4 cm iki beveik 7.5 cm. Riešutas yra tamsus, šiurkštus, nuo 2.5 cm iki bemaž 5 cm skersmens. Saldus, valgomas, iš keturių skiltelių sudarytas branduolys yra malonaus, bet stipraus skonio, gana aliejingas. Luobelės pasižymi aromatingu kvapu.

Ar žinojote, kad, jei pasodinsite juodąjį riešutmedį tūkstančių mylių atstumu nuo jūros vandens ar bet kokios jūros augmenijos ir, šiam užaugus, ištirsite jį, rasite jame daug jodo? Juodasis riešutmedis turi savybę vieną mineralą paversti kitu ir daro tai ne per seniai siekiamos alchemijos procesą, o per biologinę transmutaciją. Nors šis principas ne taip seniai buvo iš naujo atrastas, juodasis riešutmedis pagal jį veikia jau nuo pat pradžios. O juodajame riešutmedyje randamas jodas yra organinis, turintis stipresnį antiseptinį ir gydomąjį poveikį nei įprasto nuodingo jodo, kuris taip dažnai naudojamas infekcijoms, įpjovimams ir pan. gydyti.

Juodasis riešutmedis yra giminingas Lietuvoje taip pat auginamam graikiniam riešutmedžiui (lot. – Juglans regia), tačiau pastarasis jam neprilygsta savo vaistinėmis savybėmis. Tiesa, graikiniai riešutai yra skanesni.

Juodojo riešutmedžio, kuris natūraliai auga Europoje ir yra vienas iš svarbiausių mūsų vietinių medžių, augimvietės driekiasi nuo Masačiusetso iki Minesotos ir Nebraskos, o pietuose – iki Floridos ir Teksaso. Juodasis riešutmedis kultivuojamas beveik visur. Neretai jį galima aptikti augantį šalia tvorų, kur voverės ir kiti gyvūnai užsikasa riešutus žiemai.

Pagal kilmę juodasis riešutmedis yra miško medis, dažnai augantis kalvose ir derlingose salpose, tačiau šiandien laukinėmis sąlygomis jų auga ne tiek jau daug. Senų medžių yra išlikę iš tų laikų, kai pirmieji kolonistai, valydami žemes, leido juos palikti savo laukuose ir aplink namus (EWP: 1939). Amerikos indėnai juodąjį riešutmedį naudojo plačiai, ypač kaip maisto šaltinį. Dr. Klosas (Kloss) norėjo, kad visi ūkiai augintų daugiau šių medžių – ir dėl riešutų, ir dėl vaistinių savybių.

Daug suaugusių amerikiečių šiandien prisimena malonias jaunystės dienas, kai karstydavosi po aukštus, didingus medžius, nuo žemės rinkdavo riešutus, lupdavo žalias luobeles, išsiterliodavo rankas ir mėgaudavosi maistingais riešutais. Nuo XVII a. juodasis riešutmedis Rusijoje naudojamas išoriškai siekiant išvalyti ir greitai išgydyti žaizdas. Produkcija iš viso medžio, pradedant žieve, baigiant riešutų branduoliais, naudojama Indijoje ir Pakistane.

Juodojo riešuto poveikis

Juodasis riešutmedis – stipriai veikiantis augalas. Lapai, vidinė žievė, riešutai ir žalios ar džiovintos luobelės yra naudingi, tačiau žalia luobelė pasižymi stipriausiu poveikiu. Vaistais iš riešutmedžio gydomi įvairūs negalavimai.

Vidinę žievę ar lapus pavirinkite meduje ant lėtos ugnies ir turėsite puikų vaistą nuo pilvo dieglių arba nuo plaučių ligų. Vidinė žievė taip pat tirpdo fibriną, maitina raumenis ir nervus, teikia maistingąsias medžiagas, reikalingas plaukų, nagų, odos ir kt. augimui. Lapai ir žievė veikia kaip sutraukiamieji vaistai – sutraukia ir sutvirtina suglebusius ar nusilpusius audinius, todėl yra naudingi esant viduriavimui ar gausioms menstruacijoms. Šiais atvejais juodąjį riešutmedį reikia gerti kaip arbatą ir kartu daryti makšties praplovimus klizmute arba injekcijas į tiesiąją žarną (žolinės injekcijos – tai mažos klizmos, o ne medicininės injekcijos!). Visos augalo dalys yra švelnus, bet užtikrintai veikiantis vidurių paleidžiamasis vaistas.

Naudojamas išoriškai, juodasis riešutmedis akimirksniu gydo skrofuliozę, egzemą, impetigą (aprašytą anksčiau), aknę, pleiskanas, furunkulus, niežulius, juostinę pūslelinę, mikozę – galėtume tęsti toliau, tačiau matote, kad juodąjį riešutmedį galite naudoti visada, kai tik atsiranda odos sutrikimų! Tinktūra yra puiki pirmoji pagalba žaizdoms gydyti. Hemorojus, nesvarbu, ar kraujuojantis ar ne, reaguoja į injekcijas su juodojo riešutmedžio užpilu. Iškritusi gimda gali atsistatyti naudojant užpilą makšties praplovimams.

Pagargaliuokite užpilo, jei skauda gerklę, atsipalaidavęs liežuvėlis, esate užkimę, sergate tonzilitu ar skundžiatės panašiais negalavimais. Šis užpilas gaminamas truputėlį kitaip nei paprastai: pamerkite lapus ir vidinę žievę 15 minučių į karštą vandenį. Stipriam užpilui pagaminti lapus ir vidinę žievę karštame vandenyje mirkykite vieną valandą. Šis stiprus užpilas skatina smarkų prakaitavimą ir taip mažina karščiavimą. Norėdami išlaikyti plaukus stiprius ir suteikti jiems žvilgėjimo, kasdien pavilgykite rankas arbatoje ir įtrinkite ją į galvos odą.

Juodasis riešutmedis gerai žinomas kaip antihelmintinis (antiparazitinis) vaistas. Jis iš žarnyno išvarys visokiausių rūšių kirmėles. Jis taip pat naudojamas gydyti įkandimus – nuodingų gyvačių, kitų nuodingų gyvūnų, pasiutusių šunų. Riešutų tinktūra garsėja kaip antispazminė priemonė: Indijoje ir kituose regionuose besilaukiančios moterys ją vartoja vėmimui rytinio pykinimo metu stabdyti.

Juodieji ‘graikiniai’ riešutai

Juodojo riešutmedžio branduoliai yra labiausiai žinomi. Dėl pikantiško skonio juos mėgstama dėti gaminant saldainius, ledus ar tortus. Daug žmonių rengia kasmetines talkas, kurių metu renka, gliaudo ir traško riešutus sandėliavimui per žiemą, nors apskritai riešutus per žiemą laikyti galima ir kevaluose. Kadangi jie lengvai gali apkarsti, žiemai galima juos užšaldyti. Norėdami nustatyti, ar sandėliavimui paruošti riešutai išsilaikys per visą žiemą, prieš rinkimą keletą jų perskelkite pusiau. Riešutų branduoliai su tamsia odele susiraukšlės ir išdžius, o su gražia, šviesia odele išsilaikys per žiemą ir bet kada prireikus galės būti gliaudomi. Juodojo riešutmedžio branduoliuose gausu mangano, kuris svarbus nervų sistemai, smegenims ir kremzlėms. Rusai gamina riešutų džemą: sugrūda žalius riešutus, sumaišo su saldėsiais ir trupučiu citrinų sulčių. Riešutų aliejus yra valgomas ir turi daug augalo gydomųjų savybių, ypač vidurių paleidžiamąją ir antihelmintinę (išvaro kirmėles).

Visose medžio dalyse yra dažinių medžiagų, tačiau didžiausia koncentracija yra luobelėse – tai žinote, jei kada nors gliaudėte juodojo riešutmedžio riešutus; dėmės su muilu ir vandeniunenusiplauna. Juodasis riešutmedis dažo spalvomis nuo sodrios gelsvai rudos iki tamsiai rudos. Jei naudosite geležinį katiliuką, dažai gali pasidaryti beveik juodi. Norėdami išgauti tikrai tamsius atspalvius, suberkite luobeles į puodą su dangčiu ir fermentuokite jas, tačiau vilnos šiame fermentuotame mišinyje per ilgai nevirinkite, nes jis yra stiprus. Dažant juoduoju riešutmedžiu nereikia kandiko (chemikalo, fiksuojančio dažus). Su juoduoju riešutmedžiu galite dažyti bet kokius natūralaus pluošto audinius, tačiau vilną prieš tai reikia išplauti (kitaip apdoroti prieš dažymą jos nereikia).

Standartinis dažymo receptas – apie 280 g luobelių ir 17-19 litrų vandens. Virkite luobeles pusvalandį ar pan., nukoškite (jei norite) ir palikite šį skystį nusistovėti per naktį. Virinkite audinį šiame mišinyje ant lėtos ugnies tol, kol audeklas ar vilna taps truputį tamsesnio atspalvio, nei pageidaujate; išskalaukite ir išdžiovinkite (Hyl:203-5). Puiki dažymo technika yra “išsemti” puodą iki dugno: siūlų posmai dažomi tame pačiame puode, kiekvienas jų sugeria vis mažiau ir mažiau dažų ir taip išgaunami pereinami atspalviai; tokie siūlai žavingai atrodo megzti, austi ar siuvinėti. Juodojo riešutmedžio luobelės taip pat naudojamos odos rauginimui ir dažymui – taninas veikia kaip dažus fiksuojanti medžiaga.

Juodojo riešutmedžio mediena garsėja savo grožiu ir yra naudojama apmušimams, spintelėms ir salotinėms gaminti. Tai vienas iš mūsų vertingiausių kietmedžių.

Juodojo riešuto tinktūros gamyba

Rinkti lapus, luobeles, riešutus ir t.t. yra palyginti paprasta. Norėdami surinkti vidinę žievę, labai atsargiai nugrandykite išorinę žievę, o tada gremžkite vidinę žievę. Tik prašome elgtis atsargiai ir  nuo vieno medžio nenulupti per daug žievės, kad jam nepakenktumėte.

Tinktūrai gaminti imkite 230 g smulkiai sukapotų luobelių ir suberkite į 1 litro 45 laipsnių stiprumo alkoholio. Galite naudoti žalias ar sausas luobeles, tačiau žalios veikia mažumėlę greičiau. Indą užkimškite ir turinį mirkykite 14 dienų, bent kartą per dieną švelniai papurtykite. Nukoškite ir supilkite į butelį.

Šią stiprią tinktūrą galite naudoti išoriškai ir į vidų, atskiestą, kaip aprašyta anksčiau. Jos turėtų būti bet kuriame pirmosios pagalbos vaistinėlėje.

Užpilą gaminkite taip, kaip buvo rašyta anksčiau. Nuoviras gaminamas luobeles, lapus ar vidinę žievę 20-30 minučių verdant ant lėtos ugnies. Tačiau alkoholis geriausiai ištraukia organinį jodą ir kitas stiprias sudedamąsias dalis.

Lietuvoje juodąjį riešutmedį auginantys žmonės naudoja jį ir plaukams dažyti – rezultatai, sako, puikūs.

Šiose nuotraukose užfiksuota, kaip paprasta pagaminti juodojo riešutmedžio tinktūrą (užpiltinę): tiesiog nulupkite žievę, sudėkite į stiklainius ir iki viršaus užpilkite kvietine degtine. Pastaba: lupant žievę, būtinai mūvėkite pirštines, nes nuo riešutmedyje esančio jodo rankos nenusiplaus keletą savaičių.