Augalai

Kanadinė auksašaknė

Kanadinė auksašaknė

Pietryčių Kanados ir JAV ūksminguose miškuose auga vienintelė savo genties atstovė – kanadinė auksašaknė (Hydrastis canadensis L.). Ji dažnai painiojama su aukso šaknimis vadinama rausvąja radiole, tačiau jos visai nepanašios. Deja, kanadinės auksašaknės natūraliose buveinėse beveik išnaikintos, dabar plačiau auginamos kaip kultūrinis augalas. Nuo 1909 m. jos paplito ir Rusijoje. Lietuvoje šį augalą galima pamatyti tik botanikos soduose ar kolekcionierių sklypuose.

Augalas auksašaknė​Tai daugiametis augalas su trumpu šakniastiebiu, kuris ir yra vaistinė žaliava (Hydrastis rhizoma). Auksašaknių stiebas status, apie 15-30 cm aukščio, su retais, palyginti stambiais, plaštakiškais lapais. Stiebo viršūnėlėje susiformuoja vienas žiedpumpuris, kuris išsiskleidžia gegužės mėn. pabaigoje – birželio mėn. Žiedai balti, nelabai išvaizdūs, kaip ir kitų vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos augalų. Žydi apie 15 d. Raudoni vaisiukai prinoksta per 3 mėn., rugpjūtį arba rugsėjo pradžioje. Mūsų klimato sąlygomis dera nereguliariai.

Kanadinės auksašaknės dauginamos sėklomis. Sėjama į dėžutes arba inspektus, šiltnamius. Dygti pradeda po 6 dienų. Po žiemos atželia vėlokai – balandžio pabaigoje arba gegužę. Tuomet galima dauginti šakniastiebių dalimis.

Žiemoja gerai, pridengti nereikia. Kartais augalai žūva, bet greičiau ne dėl šalčio, o dėl atlydžių ir juos sekančių staigių atšalimų. Nepamirškite, kad gimtinėje auksašaknės auga paunksnėje, trąšioje ir gana purioje žemėje. Tokių pačių sąlygų reikia ir sode. Sodinkite pavėsyje, kur bent per vidurvasario karščius nekepina saulė.

Šiaurės Amerikos indėnai auksašaknės šaknimis geltonai dažydavo audinius, gamino tonizuojančius ir gerinančius apetitą gėrimus. Vėliau jie pastebėjo ir vaistines šio augalo savybes – sutrintas į miltelius šaknis ėmė naudoti žaizdoms dezinfekuoti, akių uždegimui, virškinimo, šlapimo ir kvėpavimo sistemų sutrikimams gydyti. Amerikos užkariautojai vadino šį augalą “varguolių ženšeniu”, labai jį vertino ir masiškai kasė šaknis, todėl natūraliose buveinėse auksašaknės jau gana retos.

Jau 1860 m. kanadinės auksašaknės buvo įrašytos į Amerikos, o 1891 m. – į Rusijos farmakopėją ir vartojamos kaip kraujo spaudimą mažinanti, kraujavimą stabdanti, priešuždegiminė ir tonizuojanti priemonė. Amerikoje auksašaknės nuoviru skalaujama gerklė, ja gydomos opos, žaizdos, odos ligos, stiprinamas organizmas.

Auksašaknė
Kanadinės auksašaknės vaisiai

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti