Augalai

Kiminas – kas tai?

Augalas kiminas

Kiminai botanikojeKiminas (Sphagnum) samanoms giminingas bei panašiai atrodantis, žolinis augalas. Labai paplitęs pelkėse, klampynėse, giriose, drėgnose viržynuose ir kitur. Kiminai gali sulaukti ir tūkstančio metų: apatinė jų dalis virsta durpėmis, o viršutinė vis auga aukštyn. Daugelis jų puikiai auga tik liesoje dirovoje, o šiaip vienodai veši tiek pelkėse, tiek sausose viržynuose. Palygini greitai užtraukia pelkių akivarus, kurie prisipildo durpių.

Kiek senesniais lakais kiminai turėjo daugybę pritaikymo būdų, tiek pramonėje, tiek ir žmonių namuose. Sakoma, jog žalias viršutinis kiminų sluoksnis tinka galvijų pašarui, antrasis sluoksnis – kraikui, pakavimui, statyboms, trąšoms, apatinis sluoksnis – durpių kurui. Kai kurie europos ūkininkai anksčiau kiminais šerdavo karves. Žiemą, kai durpynas užšalęs, šviesiai žali kiminai surenkami, sudedami į didelį indą, užpilami verdančiu vandeniu, kuriame išmaišyta 2kg sėlenų, miltų nuobirų ir atitinkamai druskos. Šitaip paruoštas pašaras maloniai kvepia, tad karvės jį noriai ėda. Duodama po 12-15l karvei: pieno primelžiama kaip ir šeriant įprastu pašaru.

Švarūs, sausi kimiai yra puiki pakavimo ir vyniojimo medžiaga. Praktiškai jie sterilūs, nepelija, sugeria drėgmę, dargi kvapą. Šiauriečiai seniau jais vystė kūdikius. Minkštus “durpių vystyklus” jie keisdavo du kartus per dieną. Kiminai puikiai pritaikomi ir toliau transportuojant įvairius augalus,  kambarines bei skintas gėles. Vaisiai, pomidorai, kiaušiniai, daugelis kitų greitai gedančių produktų gerai išsilaiko supakuoti kiminuose arba durpėse. Durpės, kur kas geriau negu, pakavimo priemonės pagamintos kamštmedžio pjuvenų ar kitų medžiagų pagrindu.

Kiminai pasitarnauja ir dauginant augalus. Nupjautas galas apvyniojamas atitinkamu sluoksniu kiminų bei nuolat sudrėkinamas. Tai sukuria natūralias bei labai palankias sąlygas augalams įsišaknyti.

Kiminai miške
Kiminas
Kiminų auginimas namuose
Kiminai
Kiminų auginimas

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti

Reklama

Reklama