Visame pasaulyje auga apie 150 rūšių pipirnių. Iš 6 Lietuvoje rastų (savaime augančių ir auginamų) maistui vartojamos tik 2 rūšys. Kitos retos arba nevalgomos. Štai paprastoji pipirnė, auganti šiukšlynuose, patvoriuose, griuvėsiuose, skleidžia nemalonų kvapą ir anksčiau buvo neblogas ginklas prieš blusas, blakes ir javų kandis.
Sėjamosios pipirnės (Lepidium sativum L.) – vienmetis, neaukštas augalėlis, turintis plunksniškai karpytais arba skiautėtais pamatiniais ir ištisiniais, linijiškais viršutiniais lapais. Žiedeliai, kaip ir daugumos bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalų, nedidukai, balti arba rožiniai, susitelkę kekėse. Sėklos mažos, truputį suplotos, gelsvai rudos, beveik lygiu paviršiumi.
Šis augalas kilęs iš Irano, o kaip prieskonis plačiai auginamas Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, kur taikliai rusiškai vadinamas “kress – salat”. Pipirnė populiari ir todėl, kad yra visai nereikli dirvai. Sėti galima labai anksti pavasarį, o jeigu norite nuolat turėti šviežių, jaunų augalėlių – kas 2-3 savaitės. Maždaug per savaitę pipirnės sudygsta, o dar po savaitės jas jau galima pjauti. Pipirnėse yra daug kalcio, fosforo, jodo, geležies, B grupės ir C vitaminų, karotino. Lapuose yra ir eterinio garstyčių aliejaus, o sėklose – riebiojo aliejaus. Todėl sėjamosios pipirnės aštroko skonio ir palyginti stipraus kvapo, valgomos labiau kaip prieskonis su kitais salotiniais augalais, dedama į mišraines su daržovėmis. Susmulkintos pipirnės beriamos ant sumuštinių. Kaukaziečiai valgo vienų pipirnių salotas, bet jos labai aštrios.
Liaudies medicinoje sėjamoji pipirnė vertinama kaip priemonė nuo skorbuto, karštinės, vartojama “kraujui valyti”. Salotas su pipirnėmis tinka valgyti sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, apetitui ir virškinimui gerinti, arteriniam spaudimui mažinti, šlapimui varyti. Grūstų sausų sėklų ir žolės tepalu su sviestu gydomi niežai, pūliuojančios žaizdos, o sėklos tinka vietoje gysločių.
Sėjamosios pipirnės turi tik prastą savybę – jų neįmanoma paruošti žiemai. Džiovinta arba apvirta žolė netenka visų savo naudingų medžiagų. Bet sėklų yra visur pirkti, o dygsta greitai. Žiemą nereikia jokių vazonų ar dėžučių su žemėmis. Į paprastą lėkštutę įklokite keletą kartų perlenktą flanelę ar kitą gerai drėgmę sugeriančią medžiagą, filtrinį popierių arba vatą. Gerai sudrėkinkite ir užberkite sėklas. Svarbu, kad substratas neišdžiūtų. Daigeliai pasirodys po savaitės.
Lietuvoje rečiau auginamos plačialapės pipirnės (Lepidium latifolium L.).Tai daugiametis, iki 1 m aukščio žolinis augalas, paplitęs Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų ir Centrinėje Europoje. Jų sėklų taip pat galima įsigyti sėklų parduotuvėse. Kitaip negu sėjamųjų pipirnių, plačialapių šaknys storos, šakotos, todėl rusai jas taikliai vadina saulės krienais.
Plačialapės pipirnės stiebas stačias, tvirtas, šakotas, plikas ir gausiai lapuotas. Lapai stori, ištisiniai, dantyti. Vienoje vietoje šios pipirnės gali augti keletą metų. Mėgsta druskingus dirvožemius, bet gerai auga ir priemolyje, pakenčia dalinį pavėsį.
Valgoma jauna žolė ir lapai.
Teksto komentarai