Augalai

Serbentinis agrastas (krūmas)

Serbentinis agrastas

Serbentinis agrastas ar dar kitaip vadinama Jošta (Ribes nidigrolaria) – agrastinių (Grossulariaceae) šeimos hibridas.

Krūmai plačia laja, standžiais stiebais ir bedyglėmis šakomis. Auga greitai. Pasiekia 1.5 – 2 m aukščio.

Pirmasis hibridas buvo užaugintas Vokietijoje ir pavadintas tarptautiniu ir pasaulyje žinomu vardu Jostaberry (Jochelbeere).

Josta (uoga) serbentiniai agrastaiJosta (uoga) serbentiniai agrastaiSodininkai pirmą kartą juoduosius serbentus su agrastais pabandė sukryžminti daugiau nei prieš 100 metų.

Jie norėjo atsparesnių, nebijančių voratinklinės erkutės. Taip pat stambesnių uogų., geresnės kokybės agrastų, kurių krūmai būtų tokie kaip serbentų, be spyglių.

Vaisiai padengti plonu vaškinių apnašų sluoksniu, didesni nei juodųjų serbentų. Forma primintų agrastus, tik spalva tamsi. Jie neturi serbentams būdingo kvapo. Jų odelė plonesnė, tad švieži vaisiai prasčiau išsilaiko. Sunoksta liepos mėnesį.

Nuo vieno krūmo galima nuskinti iki 10 kg uogų. Jų uogose yra labai daug vitaminų. Vitamino C yra 4 kartus daugiau, nei juoduosiuose serbentuose.

Valgomos šviežios ir šaldytos. Iš pusiau prinokusių verdamos uogienės, daromi kompotai. Iš prinokusių spaudžiamos sultys, gaminamai džemai, žele.

Serbentinio agrasto augalai gana gražūs, tad juos galima auginti grupėmis ar gyvatvorėse.

Geriausiai auga atviroje ir saulėtoje vietoje. Sodinama pavasarį ir rudenį, bet geriausiai prigyja rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje.

Pavasarėjant reiktų išgenėti seniausius stiebus. Serbentiniai agrastai genimi ir papildomai tręšiami taip, kaip juodieji serbentai.

Juos puola tos pačios ligos, kaip serbentus ir agrastus.

Dauginti galima juos, atžalomis, viršūnių auginiais.

Pakrūmės iš rudens mulčiuojamos perpuvusiu mėšlu ar durpėmis. Nėra reiklūs, retai apšąla.

Šį vitaminų šaltinį verta auginti.

Jostos krūmas
Serbentiniai agrastai (jošta)

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti