Šilinis viržis

Šilinis viržis (Calluna) – erikinių (Ericaceae) šeimos augalas. Užauga iki 50 cm aukščio. Lapai įvairiaspalviai, auksiški, pilki, bronziniai, raudoni. Įspūdinga taurelė, vainikėlis. Žiedeliai išsiskleidžia rugpjūtį – spalį. 

Sodinti pralaidžioje vandeniui rūgščioje dirvoje, saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje.

Šiliniai viržiai savaime paplitę Pabaltijyje, Škotijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje, auga retuose pušynuose, sausuose beržynuose, dykvietėse. Per metus paauga vos 1.5 – 2 cm, gyvena apie 30 m. Sodinių formų viržiai auga greičiau, jiems reikia palikti vietos plėstis – miniatiūriniai sodinami kas 20, aukštesni – kas 30-50 cm. Į nuolatinę vietą persodinami 2-3 metų amžiaus augalai. Didžiausia dekoratyvinių viržių kolekcija (300 atmainų) surinkta Vokietijoje.

Yra daugiau kaip 500 šilinių viržių atmainų šviesiai ir tamsiai žaliais, sidabriniais, gelsvais, pilkais, raudonais lapeliais ir ne mažiau spalvingais, net garbanotais ir pilnaviduriais žiedeliais. Žydi nuo liepos iki lapkričio. Garbanoti žiedeliai primena mažas rožytes ir žydi labai ilgai – net 10-12 savaičių. Viržiai tinka sausoms puokštėms, nes išdžiūvę žiedai nekeičia spalvos. Dažniausiai žiedeliai sudžiūva ant kero ir taip išsilaiko iki pavasario, todėl viržynas spalvotas žiemą vasarą.

Viržiai labai gražiai atrodo pasodinti grupėmis tarp akmenų, alpinariumuose, bet dar gražiau – specialiame gėlyne su erikomis ir spygliuočiais. Jie medingi, aplink virte verda gyvenimas – zuja bitės, kamanės, įvairios musytės ir drugeliai. Tai šviesamėgiai augalai, jie nepakenčia aukštesnių už save. Nesodinkite jų po medžiais ir net šalia, nebent medžiai smulkialapiai arba retais vainikais ir praleidžia saulę.

Spalvingos viržių grupės gėlyne atrodo kaip dėmės ir iš karto patraukia dėmesį. Šalia jų dera kiti neaukšti kiliminiai augalai: gvazdikėliai, čiobreliai, eraičinai, kininės astilbės. Tinka žemaūgiai arba besidriekiančių formų spygliuočiai ir lapuočiai (kalninės pušys, lizdinės eglutės, šliaužiantys kadagiai ir kauleniai), taip pat rododendrai. Beje, rūšiniai gvazdikai, čiobreliai, eraičinai ir kadagiai kartu su viržiais auga ir Dzūkijoje, tai tikri kaimynai – jiems gera kartu. Galima sodinti ir aukštesnes gėles – kraujažoles, šalavijus, astrus.

Dekoratyviniai viržiai labai dažnai painiojami su erikomis. Jie priklauso tai pačiai erikinių šeimai, tik viržiai paprastai žydi vasaros antroje pusėje ir rudenį, o erikos – pavasarį. Lietuvoje dažniausiai auginami pavasarinių, tyrulinių, pilkųjų ir medelinių erikų kultivarai rožiniais, raudonais, alyviniais ir baltais žiedais.Tyrulinės ir kai kurios kitos erikos žydi ankstyvą rudenį, kaip ir viržiai.

Viržiams ir erikoms patinka rūgštoki (pH mažiau kaip 6.5), nelabai derlingi dirvožemiai. Jie sudaro mikorizę – augalai gauna vandenį su druskų tirpalu, o grybai – žaliuose lapuose susintetintus organinius junginius. Jeigu dirvožemyje nėra reikiamų grybų, viržiai prastai auga. Jiems tinka rūgščių durpių, kompostinės žemės ir pušyno smėlio mišinys. Pavasarinės erikos auga neutralioje žemėje, joms daromas kompostinės žemės, smėlio ir nerūgščių durpių mišinys. Molio ir priemolio dirvose viržiai skursta, nebent jos palengvinamos smėliu ir kompostu. Žemių mišiniai praverčia, jeigu viržiai arba erikos sodinamos bendrame gėlyne. Tuomet iškasamos 20-25 cm skersmens duobutės, pripilama substrato.

Erikinius augalus rekomenduojama mulčiuoti, gamtoje jie auga po storu lapų, žievės atplaišų, šakelių ir spyglių sluoksniu. Mulčas sulaiko drėgmę ir šilumą, todėl net sausą vasarą rečiau perdžiūva, augalai lengviau peržiemoja, be to, gelbsti nuo piktžolių. Mulčiuojama 5-7 cm sluoksniu pušų ir eglių spygliais, išbrinkinta smulkinta pušų žieve, stambiomis pjuvenomis. Jeigu sausros užtrunka labai ilgai, augalus reikia pradėti laistyti. Jų šaknys paviršinės ir nesugeba paimti vandens iš gilesnių dirvos sluoksnių. Viržiams ypač patinka lengvas vakarinis “dušas”. Per vasarą tręšiama 2-3 kartus kompleksinėmis mineralinėmis, erikiniams augalams skirtomis trąšomis. Pirmą kartą tręšiama kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje, nelygu koks pavasaris.

Rudenį krūmokšnius galima išgenėti (iškirpti peržydėjusias, ligotas, sausas šakeles), kad kitąmet žydėtų dar gražiau. Jaunų augalų verčiau nejudinti. Pirmą žiemą juos reikėtų pridengti eglišakėmis.