Sniegžydrės

Vos nutirpsta sniegas ir suskamba snieguolių varpeliai, kai joms iš paskos žvaigždelėmis žemę papuošia sniegžydrės. Tai neaukšti, anksti pavasarį žydintys lelijinių šeimos (Liliaceae Juss.) augalai. Graikiškai chion reiškia sniegą, doxa – garbę. Gentyje 6 rūšys.

Sniegžydrės natūraliai auga prie Viduržemio jūros, Turkijoje, Libijoje, Kretos ir kitose salose. Lietuvoje dažniau auginamos šviesiosios ir didžiosios sniegžydrės melsvais žiedeliais. Atskirti sniegžydres nepatyrusiam gėlininkui gana keblu.

Didžiosios sniegžydrės (Chionodoxa gigantea Whitt.) išsiskiria trumpu, vos 8 – 10 cm ilgio žiedkočiu ir didžiuliais 3,5-4 cm skersmens žiedais. Žiedeliai ryškiai mėlyni su baltu vidurėliu, šiek tiek šviesesni negu šviesiųjų sniegžydrių. Baltažiedės didžiosios (f.alba) sniegžydrės pražysta keletą dienų vėliau.

Mėlyni su baltu vidurėliu ir mažųjų sniegžydrių (Chionodoxa nana) žiedeliai. Jie nedidukai. Maži ir svogūnėliai, bet labai greitai dauginasi.

Šviesiųjų sniegžydrių (Chionodoxa liuciliae Boiss.) svogūnai 1.5 – 4 cm skersmens, šviesiais lukštais. Žiedai iki 2.5 cm skersmens, mėlyni su baltu vidurėliu. Žiedkočiai 10 – 20 cm ilgio, su 2-6 ir daugiau žiedų. Žydi truputį vėliau už didžiąsias sniegžydres. ‘Alba‘ formos šviesiųjų sniegžydrių žiedai balti, ‘Rosea‘ – rausvi su violetiniu atspalviu, ‘Pink Giant‘ – ryškiai rausvi.

Balandžio mėnesį sniegžydrės užaugina po 2-3 linijiškus lapus ir keletą žiedynų. Žiedynas – kekė, kurioje būna 1-12 žiedelių. Nelygu rūšis, jų žiedai gali būti balti, melsvi su baltu vidurėliu, švelniai alyviniai, ryškiai mėlyni arba rausvi. Augalams peržydėjus, nedidukėje žirnio dydžio dėžutėje užsimezga sėklos. Sėkladėžės greitai auga, sunkėja ir prilenkia mažą gelstantį žiedkotį prie žemės. Išgula, nudžiūsta ir lapai. Sėkladėžės sprogsta, o mažos apvalios ir juodos sėklos išbyra. Kiekviena sėklelė turi balzganą, minkštą, mėsingą ataugėlę. Jas mėgsta skruzdės, kurios sėklas išnešioja po visą apylinkę. Sėklos renkamos, kai sėkladėžės dar nesubrendusios, gelsvos. Jos baigia nokti nuskintos.

Šioms gražioms gėlytėms tinka šviesios ar pusiau užpavėsintos vietos, puveningos, trąšios, vidutinio sunkumo, pakankamai drėgnos, bet neužmirkusios ir nerūgščios dirvos. Nederlingą žemę galima patręšti kompleksinėmis trąšomis (80-100 g/kvad.m), pagerinti kompostu.

Svogūnėliai persodinami nudžiūvus lapams arba rudenį (rugsėjo – spalio mėn.) 5-10 cm gyliu, kas 5-15 cm. Nors sniegžydrės šalčiams atsparios, bet dirvai įšalus lysves rekomenduojama mulčiuoti durpėmis arba kompostu. Jeigu pavasaris sausas, dygstančius augalėlius reikia palieti.

Nupjovus pageltusius lapus arba iškasus svogūnus, gėlyne vietoje sniegžydrių galima sodinti smulkias vasarines gėles. Rudenį jų kerus geriau nukarpyti, o ne rauti, nes su žemių gumulu gali išsikelti ir smulkūs sniegžydrių svogūnėliai. Vienoje vietoje sniegžydrės gali augti 3-6 ir daugiau metų. Iš pradžių jos auga gražiais kupsteliais, paskui sutankėja ir sudaro kilimą.

Svogūnai kasami, kai pradeda gelsti ir džiūti lapai. Keletą dienų jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, po to švariai nuvalomi ir sodinami arba laikomi iki rugsėjo. Smulkesnius svogūnėlius sunku pastebėti, ir jie lieka dirvoje. O po 2-3 metų toje vietoje vėl “netyčia” pražysta sniegžydrės.

Kad smulkiasvogūnės gėlės nesusimaišytų ir žydėtų atskirais ploteliais, reikia laikytis sėjomainos ir į tą pačią vietą jų nesodinti bent 4-5 metai. Sniegžydrės dažnai pasisėja pačios, todėl sėkladėžės išskabomos neprinokusios. Netikėtose vietose pražysta ir krokai, puškinijos, vėlyviai, scylės bei žydrės. Dažnai šie augalėliai papuošia ir komposto krūvą.

Paprasčiausia sniegžydres dauginti dukteriniais svogūnėliais. Jie sodinami į atskirą lysvę ir 2-3 metus paauginami. Galima dauginti ir sėklomis. Jos sėjamos tą patį rudenį, rugsėjo – spalio mėn., nes po metų praranda daigumą. Sėjama į lysveles arba į dėžutes, kurios žiemai paliekamos lauke. Kitų metų pavasarį išauga labai smulkūs augalėliai su plonyčiais lapeliais. Suformavę miniatiūrinius svogūnėlius, lapeliai pagelsta ir sunyksta. Žydi po 3 – 4 metų.

Sniegžydres galima sodinti grupėmis po 3-8 ir daugiau prie visžalių krūmų, alpinariumuose, rabatėse, pievelėje ir pan. Pievelė su sniegžydrėmis šienaujama tik gegužės pabaigoje, kai pradeda gelsti lapai, kad spėtų subręsti ir nesunyktų jų svogūnėliai. Stambesni sniegžydrių žiedynai tinka mažoms puokštėms ir gėlių kompozicijoms. Jas lengvai galima pražydinti žiemą.

Ligos ir kenkėjai sniegžydres puola retai. Ligotų augalų lapai gelsta ir nyksta, o svogūnėliai dažniausiai supūva. Juos reikia iškasti su žeme ir sunaikinti. Į tą pačią vietą svogūniniai augalai sodinami tik po 5 – 6 metų. Sniegžydrėms gali pakenkti ir žemuoginiai stiebiniai nematodai (Ditylenchus dipsaci Kuhn.). Ligoti augalai nesudygsta arba prastai auga, skursta. Šie kenkėjai gyvena lapų ir svogūnų audiniuose, keletą metų gali išgyventi net sausuose lapuose.