Topinambas arba bulvinės saulėgrąžos (Helianthus tuberosus L.) – trumpos dienos augalai, jos nereiklios dirvai ir vietai, gerai žiemoja ir dera. Kai kurios tautos šiuos augalus augina vietoje bulvių, nes jie nebijo sausrų, dera net nederlingoje žemėje.
Lietuvoje topinambai labiau žinomi kaip žieminės arba saldžiosios bulvės, jų galima rasti augančių senose kaimo sodybose, sodų bendrijose, kur prieš daug metų jas kažkas pasodino ir pamiršo.
Bulvinės saulėgrąžos ne veltui taip pavadintos – jos panašios į tikras saulėgrąžas, tik smulkesniais lapais ir žiedais. Užauga iki 2 m aukščio. Sėklos pas mus nesubręsta, todėl dauginama vegetatyviai. Stiebai nebijo rudeninių šalnų (net iki -5°C), o gumbai puikiai peržiemoja net šalčiausią žiemą.
Dirvai nereiklios, bet prastai auga rūgščiose, nepakenčia stovinčio vandens. Nors šie augalai gerai jaučiasi ir dera net labai prastomis sąlygomis, kuo puresnė ir derlingesnė žemė, tuo gausesnis derlius.
Bulvinės saulėgrąžos po žeme, panašiai kaip bulvės, užaugina netaisyklingos formos įvairių atspalvių (balsvi, gelsvi, rausvi arba šviesiai violetiniai) gumbus. Vienas augalas – net iki 30 įvairaus dydžio gumbų.
Iš aro gaunama apie 200 kg gumbų ir apie 500 kg žaliosios masės – stiebų ir lapų, kurie kaime sušeriami gyvuliams, o priemiesčio sodyboje ar sodų bendrijoje galima susmulkinti smulkintuvu ir supūdyti kompostinėje.
Sakoma, kad kartą pasodinęs bulvinę saulėgrąžą, turėsi jų šimtą metų. Rudenį arba pavasarį nukasus stambiausius gumbus, žemėje lieka daug smulkių, kurie kitąmet sudygsta. Šiam augalui reikėtų parinkti nuošalesnę vietą, nes paskui jį iškraustyti bus sunku. Bulvinė saulėgrąža labai išeikvoja žemę, todėl jeigu auginate ją ne iš smalsumo, bet dėl gausaus derliaus, kasmet rudenį patręškite žemę perpuvusiu mėšlu arba kompostu (10 kg/1 kvad.m) ir perkaskite. Prastoje žemėje gumbai taip pat užauga, bet būna smulkesni. Smulkesni jie ir tuomet, kai pavasarį ir vasarą labai sausa.
Gumbai paprastai kasami rugsėjo pabaigoje – spalį, bet verčiau išsikasti tik tiek, kiek reikia mėnesiui ar dviems, o kitus palikti žemėje iki pavasario. Bulviakasis pradedamas tuomet, kai nušąla lapai. Stiebai nupjaunami per 15 cm nuo žemės. Pritrūkę šviežių “bulvyčių”, jų išsikasite net žiemą per atodrėkį. Rudenį kasti gumbai sluoksniuojami smėlyje ir laikomi rūsyje, bet jau po mėnesio pradeda vysti ir minkštėti.
Kitų metų derliui gumbai sodinami iškart po “bulviakalsio” arba laikomi rūsyje iki kovo mėn. Vienoje vietoje gali augti labai ilgai, net 15-20 metų – sėjomaina nebūtina. Gumbai sodinami eilėmis 10-15 cm gyliu kas 35-40 cm arba lizdais kas 30 cm. Tarp eilių paliekama po 70 cm. Pasodinti pavasarį sudygsta per 2-3 savaites. Vasarą rekomenduojama keletą kartų apkaupti, kaip bulves. Stiebai dažniausiai užauga labai aukšti ir juos reikia paremti (ištempti vielą) arba pririšti prie kuolo, kad vėjas neišlaužtų.
Bulvinių saulėgrąžų gumbus rekomenduojama valgyti diabetikams, nes vietoje krakmolo jų gumbuose kaupiasi kitas angliavandenis inulinas. Rudenį gumbuose jo daugiau negu pavasarį. Gumbai valgomi švieži, kepti orkaitėje arba keptuvėje, juos ėda naminiai gyvūnėliai. Iš džiovintų ir sutrintų gumbų galima paruošti net kavą.
Pramoniniu būdu iš bulvinių saulėgrąžų gaminama fruktozė, spiritas ir net mielės.
Teksto komentarai