Augalai

Uolaskėlė (Saxifraga) gėlė

Gėlė uolaskėlė

Gėlė saxifraga arba uolaskėlė (Saxifraga) – lelijinių (Liliaceae) šeimos augalai iš Vidurinės Azijos.

Tai uolaskėlinių šeimos augalas iš Europos. Sodinamos saulėtoje vietoje. Prasčiau auga šlapioj dirvoj. Sodinama nuo pavasario iki rudens. Vienoj vietoj gali augti kelis metus. Iki 30cm aukščio.

Dauginamos kerą dalijant ir sėklomis. Sėklas sėti į dėžutes pavasarį. Pražysta antrais metais.

Uolaskėlės tinka kapams, alpinariumams, gėlynams puošti.

Žydinti uolaskėlė
Uolaskėlė saxifraga (gėlė)

Uolaskėlės tinka kapams, alpinariumams, gėlynams puošti, tai šakniastiebinės gėlės su pamatinių lapų skrotelėmis. Rečiau pasitaiko vienmečių ir dvimečių uolaskėlių. Lapai pamatiniai ir stiebiniai, šviesiai ar tamsiai žali (retai įvairiaspalviai), stori, mėsingi, odiški arba ploni. Jie ištisiniai arba plaštakiškai skiautėti, pliki arba apaugę liaukiniais plaukeliais, standžiais kraštais, inkrustuoti kalcio druskomis, kurios suteikia lapams sidabrišką blizgesį ir pilkai žalią arba melsvą atspalvį. Žiedai pavieniai, žiedynai šluotelės, kekės arba skėčio formos, dažniausiai balti, rečiau baltai gelsvi, geltoni, rausvi arba raudoni, su raudonais arba purpuriniais ruoželiais ir taškeliais. Vaisiai – daugiasėklė dėžutė. Sėklos labai smulkios, juodos.

Uolaskėlė arenso (arendsii)Didžiulei Saxifraga genčiai priklauso beveik 400 rūšių ir labai daug veislių uolaskėlių. Genties pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžių saxum – akmuo, uola ir frangere – laužyti, skaldyti. Daug rūšių uolaskėlių iš tikrųjų auga uolų plyšiuose. Daugiausiai tai aukštikalnių augalai. Jie gali suleisti šaknis į mažiausius uolų plyšelius, todėl ir vadinami uolaskėliniais. Tačiau kai kurios uolaskėlės neauga ant uolų, jos veša visai kitokiose vietose ir atrodo visai kitaip.
Pagal augalo morfologiją, gyvenimo formas, amžių, žydėjimo laiką ir geografinę kilmę uolaskėlės skirstomos į Robertsoniana (Haw) Ser ., Dactyloides Tausch. ir Euaizoonia (Schott) Engl. grupes arba sekcijas.

Uolaskėlės nemėgsta šlapių dirvų. Gerai auga lengvoje priesmėlio, priemolio žemėje. Gali augti net ant akmenų, bet geriausiai jaučiasi ir gausiai žydi kompostu patręštoje dirvoje. Nepersodintos uolaskėlės vienoje vietoje gali augti 4-5 metai. Persodinamos rugsėjį arba balandžio – gegužės mėn. 15-20 cm atstumais. Būtina saugoti šaknis.

Žydinti gėlė - uolaskėlėDauginamos sėklomis, skrotelių ir kero dalimis, ir žaliaisiais auginiais. Kerai dalijami pavasarį ir rudenį. Žaliaisiais auginiais (ūglių viršūnėlėmis arba iš ūglio vidurio išpjautomis dalimis) dauginama iš karto augalams peržydėjus arba rudenį. 3-5 cm arba 10-15 cm ilgio auginiai (su 2-3 tarpubambliais) sodinami į dėžę, inspektą, lysvę arba 7-8 cm skersmens vazonėlius.

Sodinti tinka smėlio, durpinės ir smėlingos kompostinės žemės mišinys arba durpinės, lapinės ir kompostinės žemės mišinys su trupučiu smėlio. Įsišakniję auginiai žiemai uždengiami 10 cm lapų sluoksniu. Į nuolatinę vietą persodinami rudenį arba kitų metų pavasarį.
Skrotelių dalimis paprastai dauginamos Euaizoonia (kalkingais lapais) grupės ir ūksmines uolaskėles. Jas dauginti galima visą sezoną.

Uolaskėlių sėklos labai smulkios (12-25 tūkst. sėklų sveria vos 1 g), 1 tūkst. daigų išauginti reikia 1 g sėklų. Sudygsta tik per 1-2 mėn. Sėjama pavasarį (kovo – balandžio mėn.) į vazonėlius arba dėžutes. Sėklos lentele lengvai įspaudžiamos į žemę. Daigeliai su 2-3 tikraisiais lapeliais išpikuojami į dėžutes kas 2 cm, o paūgėję (rudenį arba kitų metų pavasarį) persodinami į dauginimo lysves. Žiemai juos reikia pridengti. Sėjinukai pražysta po 2-3 metų. Sėklos daigios dvejus metus.

Arenso uolaskėlėArenso uolaskėlė gausiai žydi dekoratyviais rausvais žiedeliais. Šios rūšies uolaskėlė dažnai naudojama kaip išvaizdus, kiliminis augalas.

Uolaskėlės atsparios šalčiui, ligoms ir kenkėjams, tačiau literatūroje nurodoma, jog retkarčiais jas užpuola pilkasis puvinys, uolaskėlių rūdys, valkčiai ir šviesmargės.

Uolaskėlės auginamos įvairių tipų gėlynuose, ypač populiarios alpinariumuose, sodinamos į lysvaites su kitomis žemaūgėmis gėlėmis. Jos nereiklios dirvai ir pakenčia sausrą, todėl vis dažniau sodinamos kapinėse. Ūnksminių uolaskėlių žiedynai tinka puokštėms, nuskinti žiedai vandenyje ilgai nevysta. Uolaskėles galima auginti ir vazonuose bei loveliuose. Jos dera su eleborais, heicheromis, raktažolėmis, poraičiais, valdšteinijomis, daugiametėmis našlaitėmis.

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti

Reklama

Reklama