Augalai

Vaistinė mandragora

Vaistinė mandragora

Tai vienas iš paslaptingiausių augalų žmonijos istorijoje, apgaubtas daugybe prieštaringų legendų, padavimų ir prietarų. Nuo antikos laikų iki šių dienų mandragora žadina žmonių vaizduotę, smalsumą ir kelia pagarbią baimę. Manoma, jog tai mitinis, neegzistuojantis augalas, tačiau jis, nors retas, iš tikrųjų auga Europos Pietuose. Anot padavimų, mandragora labai stipriai veikia žmogaus fizines ir psichines galias, suteikia galią valdyti pasaulį arba pražudo.

Antikos laikais mandragorą naudojo kaip stiprų raminantį vaistą, o senovės Graikijoje jos duodavo mūšiuose sužeistiems kariams nuo skausmo. Septintame knygos “Judėjų karas” tome ji pavadinta augalu ‘baaras’ ir aprašoma kaip ypač gera priemonė išvaryti demonus iš apsėstųjų, nes nelabieji nepakenčia jos kvapo ir vaizdo. Bet jeigu prie augalo prisiliečia sveikas žmogus – jis miršta.

Vaistinis augalas mandragora
Mandragoros žiedas

Buvo manoma, kad mandragora yra tarpinis sutvėrimas tarp augalo ir gyvūnų, ir raunama siaubingai rėkia ir dejuoja žmogaus balsu. Nuo to šauksmo žmonės išprotėja, praranda kalbos dovaną, apkursta ir apanka. Domininkonų vienuolis Albertas Didysis rašė, kad mandragoros, kaip žmonės, būna vyriškos ir moteriškos lyties. Plinijus taip pat jas skirstė į patinus ir pateles. Europos folklore yra padavimas apie mandragoras, augančias po kartuvėmis. Jos atsiranda iš pakartų vyrų sėklos.

Mandragoros šaknisSenuose anglosaksų žinynuose mandragora taip pat aprašoma kaip vaistas prieš demonus. Iš šaknies išspaudžiama tiek sulčių, kiek sveria trijų pensų moneta, praskiedžiama šiltu vandeniu ir duodama gerti apsėstajam. Netrukus jis išgyja.

Dar rašoma, kad mandragora padeda atskirti paprastą žmogų nuo raganos ir veikia kaip stiprūs nuskausminantys vaistai. Šaknį sutrindavo, sumaišydavo su vynu ir duodavo ligoniui išgerti. Netrukus jis užmigdavo arba likdavo žvalus, bet nejausdavo savo kūno – tuo naudojosi gydytojai, kai reikėdavo operuoti. Buvo tikima, kad 6 val. su madragora virtas dramblio kaulas suminkštėja ir jį galima lankstyti kaip plastiliną.

Nepaisydami bauginančios reputacijos, žmonės labai geidė mandragoros šaknies, nes ji į namus atnešdavo laimę, pinigus, priviliodavo mylimuosius ir saugojo nuo blogos akies. Tai buvo labai populiarus amuletas, alchemikų džiaugsmas ir žiniuonių pajamų šaltinis. Gabalėlį šaknies įsiūdavo į atlapą, kad laimė nepabėgtų. Kad amuletas veiktų, jį reikia 3 dienas laikyti namuose gerai matomoje vietoje, paskui visą naktį mirkyti šiltame vandenyje.

Radę augalą atsistodavo pavėjui, ausis užsikimšdavo vašku arba smala ir apibrėždavo kardu tris ratus. Prieš šaknies pririšdavo virvę, užkabindavo juodam šuniui ant kaklo ir priversdavo jį šaknį išrauti. Kadangi mandragora įsišaknija giliai, ją išrauti nelengva, ir ilgai tampomi šunys vėliau dažniausiai nugaišdavo. Į duobę, kur augo mandragora, ją iškasęs žmogus įlašindavo keletą lašų savo kraujo – atsilygindavo už dovaną.

Mandragoros žiedai
Augalas mandragora

Savaime mandragora auga Viduržemio jūros pakrančių šalyse. Nuo 1562 m. madragoras pradėjo auginti ir Anglijos botanikai, gydytojai ir alchemikai. Manoma, kad lotyniškas pavadinimas kilo iš dviejų graikiškų žodžių, reiškiančių “kenkia gyvuliams”. Senovės vokiečių kalba mandragora vadinama alruna. Šis žodis kilęs iš žodžio runa, kuris reiškia paslaptį, šventą būtį. Arabai mandragorą vadina velnio obuoliu, nes ji sukelia haliucinacijas, be to, subrandina obuolio dydžio vaisius.

Mandragoros priklauso bulvinių šeimai, jos labai nuodingos ir savavališkai jų preparatų vartoti negalima.

Vaistinė mandragora (Mandragora officionalis sin. M. officinarum sin.M. vernalis) dabar labai retos, nes keletą šimtmečių buvo vienos iš geidžiamiausių ir labiausiai niokojamų augalų. Gerokai dažnesnės, mažiau nuodingos ir puošnesnės rudeninės mandragoros (M. autumnalis) violetiniais žiedais.

Gėlė mandragora (mandrake)Mandragoros daugiametės, jų šaknis liemeninė, 2 ar 3 kartus perskelta (vyras arba moteris), truputį panaši į pastarnoką, įsišaknija labai giliai. Lapai dideli, tamsiai žali, iš pradžių auga į viršų, paskui gula ant žemės. Lapai aštriais galais, sutrinti dvokia siera. Skrotelės viduryje užauga balsvi, kartais purpuriniai arba violetiniai žiedeliai. Rudeniop subręsta apvalūs obuolio dydžio vaisiai. Iš pradžių jie žali, prinokę ryškiai geltoni ar oranžiniai, minkštimas stipriai kvepia obuoliais.

Dauginama sėklomis. Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir iki pavasario laikoma šaldytuve. Sėjama į purią, lengvą žemę. Rugpjūčio mėn. sėjinukus galima persodinti į nuolatinę vietą. Žemė mandragorai turi būti giliai įdirbta, lengva. Sodinama saulėtoje užuovėjoje, geriausiai ant kalniuko. Storai uždengtos mandragoros gali išgyventi žiemą, jeigu šaknys per atlydžius nemirksta vandenyje. Iš viršaus mulčiuotas augalas uždengiamas stogeliu.

Įvairiose šalyse mandragormis vadinami skirtingi augalai, todėl nesunku apsigauti. Pavyzdžiui, anglai taip vadina briones, amerikiečiai – pėdlapius, o kinai – ženšenį. Beje, ženšenio ir mandragoros šaknys iš tiesų labai panašios.
Tradicinėje medicinoje mandragora beveik nenaudojama. Mažos jos dozes neveikia, didelės gali nunuodyti, o aiškių ribų tarp vaisto ir nuodo nėra. Anksčiau šio augalo preparatais gydyta astma ir kitos kvėpavimo takų ligos, ramindavo ir nuskausmindavo. Šiais laikais vietoje mandragoros skiriami gerokai saugesni sintetiniai vaistai.

Augalas vaistinė mandragora
Gėlė mandragora

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti