Valgomasis sausmedis

Šis nedidelis ir palyginti neišvaizdus krūmas – viena iš nedaugelio sausmedžio rūšių, kurios veda valgomus vaisius.

Valgomasis sausmedis (Lonicera caerulea f. edulis) užauga 1-1.5 m aukščio. Lapai pailgi, žiedeliai geltoni ar gelsvi, dažniausiai suaugę po du. Uogos tamsiai mėlynos su vaškiniu apnašu, pailgos, saldžiarūgštės ir dažnai šiek tiek pikantiškai kartokos. Net ant to paties krūmo pasitaiko įvairaus skonio uogų – vienos aitresnės, kitos saldesnės. Valgomieji sausmedžiai žydi anksti, o uogos prinoksta birželio pradžioje – savaitę ar dvi anksčiau negu braškės.

Sausmedžio uogų derlius nėra didelis – vos kilogramas ar du nuo krūmo, tačiau tai vienos iš pirmųjų vasaros uogų, todėl labai vertinamos. Nelygu veislė ir auginimo sąlygos, uogose daug vitamino C (apie 50 mg/100g), pektinų (1.1-1.6 proc.), rūgščių (1-3 proc.), cukraus (3-13 proc.), daug B grupės vitaminų ir vitamino P, įvairių mikroelementų. Žodžiu, tikra sveikatos bomba po žiemos išsekusiems organizmams, o ypač tinka vaikams.

Šie sausmedžiai dar vadinami melsvauogiais sausmedžiais. Jie geriausiai auga lengvose priemolio ar priesmėlio dirvose, saulėtoje vietoje. Jiems netinka skurdūs smėlio dirvožemiai, bet netinka ir nuolat įmirkęs sunkus molis. Puri, drėgna, greitai įšylanti daržo žemė – pats tas. Saulėje augusių sausmedžių uogos būna didesnės, saldesnės, anksčiau prinoksta.

Sodinti sausmedžius geriausia rudenį, nes pavasarį labai anksti sprogsta. Žinoma, jeigu nusipirkote vazone užaugintą krūmą, jį galima sodinti visą sezoną.

Valgomojo sausmedžio derlingumas ir uogų dydis bei skonis (ir netgi forma) priklauso nuo veislės. Dažniausiai paplitusios veislės – ‘Pavlovskaja‘, ‘Moskovskaja 23‘, ‘Desertnaja‘, ‘Čelnočnaja‘, ‘Fortuna‘ ir kitos.

Didesnis derlius gaunamas pasodinus 2-3 augalų grupę. Didžiausia sausmedžių bėda – prinokusios uogos nubyra, todėl jas skinti reikia keletą kartų. Geriausia šį darbą patikėti vaikams ir leisti uogas rinkti tiesiai į burnytes.

Sausmedžių genėti beveik nereikia, tik išpjaunamos senos ir nederančios arba krūmą labai tankinančios šakelės. Genima vėlų rudenį. Dera vienmetės ir vyresnės šakos, todėl genint svarbu per daug neįsijausti. Labai senus krūmus galima atjauninti nupjaunant visas šakas per 20-30 cm nuo žemės.

Senesnių šakų žievė ima luptis – tai ne liga. Apskritai melsvauogiai sausmedžiai beveik niekuomet neserga ir jų nepuola kenkėjai, nebent pasodinta vėjo neperpučiamoje užuovėjoje ir žemė nuolat užmirkusi.

Melsvauogius sausmedžius nesunku dauginti žaliaisiais ir pusiau sumedėjusiais auginiais, taip pat atlankomis. Šalčiui visai atsparūs, mulčiuoti nereikia.