Senovėje šeivamedis (Sambucus) vadintas šventu medžiu, bei vaistais nuo visų ligų. Buvo manoma, kad kas mėnesį suvalgius po saują vaisių galima išgyventi 100 ir daugiau metų. Senoliai kalbėjo, kad po šeivamedžio krūmu gyvena bezdukai – maži žmogeliukai, kurie priimti į namus pasiverčia kaukais. Visas augalas, įskaitant ir sėklas yra nuodingas, todėl su šeivamedžių uogomis reikia elgtis itin atsargiai.
Šeivamedžių uogos būna ne tik juodos, bet ir raudonos ar mėlynos, tiesa – tai visai ne uogos, o kaulavaisiai. Jų sultimis galima išblizginti odą, o atskiedus alūnu gaunami rudai žali dažai siūlams dažyti. Labai geras šeivamedžių vynas, vaisių galima įmesti į degtinę. Pramoninių būdu iš šeivamedžių gaminami vermutai, likeriai, trauktinės.
Jeigu išsitepėte rankas, sutrinkite keletą šeivamedžio vaisių tarp pirštų, paskui nuplaukite jas su muilu. Šitaip nesunkiai nusivalo žolės, kiaulpienių, vyšnių ir kitų tamsių uogų sultys.
Šeivamedžių kvapo nemėgsta musės, todėl jie sodinami kapinėse, prie komposto krūvų ir lauko tualetų. Deja, juos pačius mielai ėda amarai.
Vaistinėse galima nusipirkti šeivamedžių žiedų arbatos, kuri varo prakaitą, tinka kai persišaldoma, sergama gripu.
Liaudies medicinoje valgomasis šeivamedis, o tiksliau jo vaisiai, sultys ir žiedai vartojami kaip tulžies išsiskyrimą skatinanti, uždegimą slopinanti priemonė, sergant bronchitu, tracheitu, laringitu. Šeivamedžių lapai atbaido kenkėjus, o susmeigti į žemę – kurmius. Iš kaulavaisių verdamos uogienės, gaminami drebučiai, gira, sultimis galima nuspalvinti įvairius patiekalus. Nepatariama skinti ir valgyti neprinokusių uogos, jos turi būti matinės, visai nusidažiusios, su vaškiniu apnašu.
Lotyniškas šeivamedžių pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio symbyke – taip vadino muzikos instrumentą, gaminamą iš šeivamedžio medienos arba sambyx – raudoni dažai, nes šeivamedis dažo.
Teksto komentarai