Jonažolė

Jonažolė (Hypericum) – daugiametė, 30-100 cm aukščio gėlė. Stiebas stačias, viršūnėje šakotas. Lapai priešiniai, ovaliniai, lygiais kraštais. Prieš šviesą juose lengvai matomos taškelių formos šviesios liaukutės. Žiedai geltoni, vainiklapių kraštuose su tamsiais taškeliais, susitelkę j plačią šluotelę. Vaisius – dėžutė. Sėklos smulkios, tamsiai rudos.

Keletas šalyje sutinkamų jonažolės rūšių net įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą – tai gulsčioji jonažolė (Hypericum humifusum L.) ir kalninė jonažolė (Hypericum montanum L.) jonažolės.

Labiausiai žinoma, plačiai paplitusi ir dažnai vaistams renkama paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) . Tai balzamu kvepiantys geltoni žiedai šluotelės formos žiedyne. Žiedlapiai ir mezginė išmarginti juodais taškeliais. Pražysta birželio pabaigoje ir žydi keletą mėnesių.

Lietuvoje paprastoji jonažolė dažna. Auga pievose, sausuose ir retuose miškuose, pakelėse. Gėlė mėgsta saulėtas, sausas vietas. Žydi ir vaisius brandina beveik visą vasarą.

Stiebas apie 0.5 m aukščio, dvibriaunis, šakotas. Lapai pailgi, lygiakraščiai, išaugę poromis vienas priešais kitą. Dauginasi sėklomis, kurias išbarsto vėjas. Auga pievose, dirvonuose, pamiškėse, palaukėse, krūmuose ir sausuose miškuose, dažniausiai nelabai drėgnuose, vidutinio derlingumo dirvožemiuose.

Jonažolė liaudies medicinoje

Jonažolė seniai vartojama nuo įvairių negalavimų, taip pat kaip kosmetinė priemonė. Nepamirškite, kad jonažolėse esantis hipericinas didina organizmo jautrumą ultravioletiniams spinduliams. Vartodami jonažolės preparatus nesideginkite!

Vaistams vartojamos stiebų viršūnėlės su žiedais ir lapais. Jos pjaunamos žydėjimo metu ir nedelsiant džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje arba džiovykloje 35-40° C temperatūroje. Išdžiūvusios viršūnėlės turi būti žalios, su geltonais žiedais, silpno kvapo, kaitoko, šiek tiek sutraukiančio skonio.

Paprastoji jonažolė farmacijos pramonėje vartojama antibakteriniam preparatui novoimaninui gaminti. Tai milteliai arba 1% spiritinis tirpalas; veikia antimikrobiškai, slopina uždegimą. Skiriamas išoriniam vartojimui: juo plaunamos žaizdos, flegmonos, abscesai. Preparatu, praskiedus jį vandeniu, skalaujama burnos ertmė sergant stomatitu.
Užsienyje iš jonažolės gaminami preparatai, kurie greitina audinių regeneraciją, stiprina širdies susitraukimus, mažina kraujagyslių sienelių pralaidumą.

Seniau tai buvo labai populiarus vaistinis augalas. Senoliai tvirtina, jog šios žolės veikliosios medžiagos mažina depresiją, ramina, gydo opas ir erozijas. Iš šio augalo gaminamos tinktūros, aliejai, tepalai. Iš smulkintos jonažolės verdami nuovirai, ji įeina į įvairių augalinių preparatų bei receptūrų sudėtį.

Liaudies medicinoje iš paprastosios jonažolės gaminamas vaistas, kuris gerai gydo žaizdas: nuskinti žiedai užpilami aliejumi ir laikomi 2-3 savaites, retkarčiais pamaišant. Nusistojusiu ir perkoštu skysčiu tepamos žaizdos.

Augalo žolės nuoviru buvo gydomos skrandžio, žarnyno, kepenų ligos. Jonažolės nepatartina vartoti, jei kieti viduriai, aukštas kraujo spaudimas.

Gėlynuose dažniausiai auginamos didžiosios, taurelinės, olimpinės ir besidriekiančios jonažolės.