Augalai

Kartuolė

Kartuolė

Augalas kartuolė (Aristolochia) – daugiametis vijoklis, tinka neišvaizdžioms sodo vietoms, pavėsinėms, pergolėms apželdinti, ypač pusiau pavėsyje. Saulėje būna tankios ir sveikos tik tuomet, jeigu žemė derlinga ir drėgna arba per karščius laistoma. Gražiai atrodo prie namo, apsivijusios storą medžio kamieną arba stulpą. Joms reikia stiprių atramų, plonos medinės kartelės neišlaiko svorio. Be atramos kartuolės auga kaip tankus žalias kilimas. Užsienyje sodinamos šlaitams, žemių pylimams sutvirtinti.

Vijoklis kartuolė​Kartuolės atsparios užterštam miesto orui, geriausiai auga derlingame, drėgname priesmėlyje arba priemolyje, pusiau pavėsyje. Sodinamos balandį, žydi gegužę – birželį, kartais vėliau. Sėklos subręsta retai, lengviau pasidauginti atlankomis. Į nuolatinę vietą persodinami 3-4 m amžiaus sėjinukai. Žiemai jaunos kartuolės mulčiuojamos eglišakėmis, sausais lapais arba medžio puvėsiais. Suaugę augalai šalčiui atsparūs, žiemai nedengiami.

Lietuvoje labiausiai paplitusios stambialapės kartuolės (Aristolochia macrophylla) ir Aristolochia macrophylla (Aristolochia tomentosa). Gauruotoji užauga iki 10 m ilgio. Lapai apie 15 cm skersmens, žiedai pypkės formos, apaugę trumpais plaukeliais. Stambialapės kartuolės stambesnės už gauruotąsias. Lapai taip pat stambūs, iki 30 cm skersmens, ovalaus kiaušinio arba širdelės formos. Saulėtoje vietoje kartuolės ištįsta, lapija būna reta, prastai atrodo. Lapai žaliuoja iki vėlyvo rudens, po stipresnių šalnų žali ir nukrenta, kartais pavieniai pagelsta. Žiedai pypkės formos, žalvai gelsvi, rečiau žalsvai arba gelsvai violetiniai, juos sunku pastebėti tarp lapų. Kvapas silpnas, nemalonus, bet vilioja muses ir kamanes. Šioms sunku iš žiedo išsikabaroti lauk.

Kartuolės genčiai priklauso daug rūšių egzotiškų šiltų kraštų augalų įspūdingais žiedais. Šiuos egzotus pas mus galima auginti kaip vienmečius augalus arba žiemos soduose. Apie juos rašysime netrukus.

Vijoklio kartuolės žiedai
Augalas kartuolė
Kartuolės žiedas
Didžialapė kartuolė (žydintis vijoklis)

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti

Reklama

Reklama