Medlieva

Medlievoms priklauso 25 rūšių augalai, kurie auga Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Jų lotyniškas pavadinimas kilo iš provansiško žodžio ‘amelanche’ – taip prancūzai vadina Provanse augančias paprastąsias medlievas. Liaudiškai ir lietuviai medlievas dažnai pavadina ameliankiais.

Tai neaukšti medžiai arba stambūs krūmai su paprastais, tamsiai pilkai žaliais lapais. Žiedų daug, žydi labai gausiai, balandžio – gegužės mėn. Rudenį prinoksta netikri uogos formos obuoliukai, jie smulkūs, nesultingi, bet saldūs. Medlievų vaisiuose yra iki 25 proc. cukraus, 12-100 mg % vitamino C, vitaminų B, karotino, organinių rūgščių, įvairių mineralų.

Šie augalai atsparūs sausrai, šalčiui, greitai auga ir greitai pradeda derėti. Be to, dera gausiai ir kasmet. Vienas augalas subrandina nuo 7 iki 13-14 kg obuoliukų. Juos surinkti nėra lengva, ypač jeigu augalas aukštas, todėl dažnai derlius paliekamas paukščiams, kurie medlievas labai mėgsta. Be to, prinoksta ne vienu metu – vaisynuose vienu metu būna prinokusių ir dar žalių obuoliukų.

Derlius skinamas kasdien arba kas keletą dienų, neprinokusios uogos porą dienų panokinamos šiltai ant popieriaus (galima palikti saulėje). Džiovintomis medlievomis galima pakeisti razinas, jos labai skanios ir saldžios. Medlievų vaisiai kartu su rūgštesniais vaisiais ir uogomis tinka uogienėms ir džemams gaminti.

Deja, augalo minusai nusveria pliusus, todėl medlievos dėl “uogų” sodinamos labai retai, juo labiau, kad vertingų vaismedžių ir uogakrūmių asortimentas kasmet vis didėja. Tačiau tai puikus augalas natūralaus stiliaus sodams, kaimo sodyboms ir pamiškėms, kur žmonės tampriai bendrauja su gamta. Medlievų obuoliukai vilioja įvairius paukščius, vabzdžius, o kai nukrinta, jais mielai smaguriauja ežiai.

Medlievas tinka sodinti labai užterštose, judriose vietose, prie gamyklų, nes nebijo automobilių išmetamų dujų ir pakenčia kitus chemikalus. Jas taip pat galima formuoti ir genėti, bet tik tuomet, kai augalas turi ne mažiau kaip 15-20 ūglių. Gausiausiai žydi pernykščių (dvimečių) šakelių viršūnės.

Jeigu medlieva auga krūmu, ji pamažu plečiasi šaknų atžalomis. Šis augalas tinka žemaūgių kriaušių ir obelų poskiepiams, tačiau įskiepis su poskiepiu prastokai suauga ir vėliau dažnai lūžta.

Kai kurių rūšių medlievos ištveria net 50°C šaltį. Jos nebijo sausros, trumpai pakenčia stovintį vandenį, šaltus vėjus, o varpinių ir kanadinių medlievų žiedų nenušaldo net stiprios šalnos. Jaunos medlievos gali augti pusiau pavėsyje, bet suaugusioms geriau saulė, tuomet gausiau žydi ir dera. Nelygu rūšis, sėjinukai pradeda derėti po 3-5 metų.

Geriausiai medlievas sodinti rudenį, bet galima ir pavasarį. Jeigu žemė derlinga ir nesupuolusi, užtenka truputį pakasti ir pasodinti augalą. Jaunų krūmelių šakos nukarpomos, paliekami 4-5 pumpurai. Jeigu žemė labai prasta, medlievai iškaskite duobę, pripilkite derlingos žemės ir sodinkite 5-7 cm giliau, negu augo.

Keletą pirmųjų metų medlievų verčiau netręšti. Jeigu auginate ne dėl derliaus, o žemė derlinga, jų tręšti visai nebūtina. Medlievų galima negenėti, bet senstantis augalas prasčiau dera, sutankėja. Rekomenduojama kasmet arba kas keletą metų išpjauti senas, sausas, ligotas ir vainiką tankinančias šakas. Kasmet reikėtų išpjauti ir šaknų atžalas – palikti tik po 1-2 stipriausias. Jeigu medlievos vainikas per tankus, apačia dažniausiai išplinka. Senus augalus galima atjauninti – tuomet visos šakos nupjaunamos beveik iki žemės.

Lengviausiai medlievas padauginti šaknų atžalomis – išsikasi pas kaimyną ir persodini. Nesunku ir sėklomis, kurios sėjamos tiesiai į lysvę ar dėžutes prieš žiemą, bet vaisių reikia keletą metų palaukti.