Mėnuliasėklis

Mėnuliasėklis (Menispermum) priklauso genčiai, kuroje yra vos 2 rūšys, iš kurių viena natūraliai paplitusi Šiaurės Amerikoje, o kita – Rytų Azijoje. Iš graikų kalbos kilęs genties pavadinimas reiškia mėnulio sėklą. Tai vijokliniai lapus metantys puskrūmiai karpytais lapais. Žiedai smulkūs, balti arba žalsvi, sutelkti svyrančiuose šluotelės formos žiedynuose.

​Pas mus auginami kanadiniai (Menispermum canadense) ir dauriniai (Menispermum dahuricum) mėnuliasėkliai. Želdynuose labai reti, pamatyti galima botanikos soduose ir pas kolekcininkus. Daurinių mėnuliasėklių kai kada galima rasti augalų prekybos aikštėlėse, pas sodininkus mėgėjus ar botanikos sodų prekyvietėse.

Tai vijokliniai, iki 5 m ilgio puskrūmiai žaliais, gelsvai žaliais arba žalsvai raudonais ūgliais, kurie sukasi aplink atramą prieš laikrodžio rodyklę. Lapai panašūs į agurkų arba apynių lapus, apie 20 cm skersmens, nežymiai 3 arba 5 kartus dantyti, su smailia viršūnėle.

Iš viršaus jie žali, blizgantys, iš apačios – melsvai arba balsvai žali, su ryškiomis gyslomis. Ūgliai iki 25 cm ilgio, žali arba raudoni.

Rudenį lapai nusidažo citrininiai geltonais atspalviais. Jauni lapukai ryškiai raudoni, labai gražiai atrodo. Žiedeliai balsvai žali, skirtalyčiai, labai smulkūs ir neišvaizdūs.

Mėnuliasėkliai žydi apie 20 dienų ir subrandina juodas mėsingas, iki 1 cm skersmens uogas. Nors atrodo gražiai, jų negalima valgyti — nuodingos! Sėklos pusmėnulio formos, stambios.

Mėnuliasėkliai gerai auga saulėkaitoje arba pusiau pavėsyje. Prasčiau jaučiasi prie šiaurinių sienų. Pasodintus saulėkaitoje reikia nuolat laistyti. Mėgsta drėgną orą ir gerai jaučiasi pakrantėse. Jeigu vasarą laistoma nebus, geriau sodinti pavėsyje. Mėnuliasėkliams tinka drėgna priemolio arba priesmėlio dirva. Be atramų jie auga kaip kilimas, tankiai uždengia žemę ir žemus augalus.

Sodinama gegužės pabaigoje arba ankstyvą rudenį, kai truputį atvėsta oras ir dažniau lyja. Vėlų rudenį nesumedėjusios šakos nupjaunamos, nes vis tiek per žiemą nušąla. Pridengti nereikia.