Kenkėjų žiemojimo vietos

Kiekvienas žaladarys turi savo žiemojimo vietą ir saugiai laukia pavasario. Ant vaismedžių šakų žiemoja kenkėjų kiaušinėliai, vikšrai, lėliukės. Drugeliai ir vabaliukai glaudžiasi sodo namelių palėpėse, kiti – po žievės atplaišomis, nukritusiais lapais ar po pumpurų žvyneliais, o treti pasislėpė dirvoje.

Paukščiai – sanitarai

Ant šakučių žiemoja žieduotojo ir neporinio verpiko, mažojo žiemsprindžio, obelinės kandies, kai kurių rūšių lapsukių, blakučių, sodo erkių kiaušinėliai. Vikšrų atsargos žiemoja po atšokusia žieve, kamienų įtrūkimuose, nelygumuose. Daugumą jų aptinka sodo augalus lankydamos zylės, geniai, bukučiai, lipučiai, kiti paukščiai. Jie tikri sodo sanitarai – ir kenkėjų atsargas sumažina, ir sau maisto susiranda.

Didžiausi sodų žaladariai yra serbentinės erkutės, stiklasparniai (serbentinis, avietinis, obelinis). Sodui daug nuostolių padaro ir medgręžių (kriaušinio, gluosninio) vikšrai, avietyne – avietinių gumbauodžių bei avietinių gumbavapsvių lervos.

Gyvena medienoje

Gluosninio medgręžio vikšrai gana stambūs – iki 80 mm ilgio. Jauni vikšrai – mėsos raudonumo spalvos, vyresni – gelsvai raudoni, tik nugara rudai raudona. Kur yra šių vikšrų, jaučiamas acto rūgšties kvapas. Vikšrai gyvena medienoje ir maitinasi 2–3 metus. Pažeistiems augalams sutrinka medžiagų apykaita, jie skursta, džiūsta ir žūva.
Užuodę sode acto rūgšties kvapą, apžiūrėkime augalų kamienus, šakas. Žievėje aptiksime angų su iš jų byrančiais išgraužtos medienos trupiniais. Pamatyti medgręžio vikšrus sunku, nes jie slepiasi savo išgraužtose landose. Tačiau kartais jie išlenda laukan prasivėdinti, prieš žiemos šalčius oru pakvėpuoti. Tada ir pasiseka juos pamatyti.

Jaunuose soduose pavojingas ir kriaušinis medgręžis. Vikšrai užauga iki 60 mm. Jie gelsvi, su tamsiomis, plokščiomis, plaukuotomis karpelėmis, o galva, sprando ir analinis skydai – tamsiai rudi. Medienoje vikšrai praleidžia 2 žiemas, o trečių metų pavasarį virsta lėliukėmis. Jos volo formos, tamsiai rudos, beveik 30 mm ilgio, su kieta išauga tarpuakyje. Drugiai iš lėliukių išsirita liepos mėnesį ir skraido iki rudens. Poruojasi ir deda kiaušinėlius ant vaismedžių plonųjų šakučių arba jų pažastyse. Išsiritę vikšrai įsigraužia po žieve, paskui į šerdį ir siauromis landomis keliauja kamieno link, o jaunų medelių kamienais – šaknų link. Panašiai kaip medgręžiai gyvena stiklasparniai. Jie augalų šakose ir stiebuose maitinasi keletą metų, paskui leidžiasi žemyn, virsta lėliukėmis, o iš jų išsirita suaugėliai. Pažeistos šakos ir stiebai vysta, džiūsta.

Išpjaustyti ir sudeginti

Kriaušinio medgręžio vikšras medienoje praleidžia 2 žiemas.

Medgręžių, stiklasparnių pažeistos šakos išgenimos ir sudeginamos. Į pastebėtas landas galima įšvirkšti insekticidų, užkimšti jas insekticiduose sumirkytais vatos gumuliukais, užtepti sodo tepalu ar molio bei kalkių tyre. Nuo tokių priemonių kenkėjai savo landose ir takuose žūsta.

Norint sunaikinti ant stiebų gumbuose gyvenančias gumbauodžių ir gumbavapsvių lervas, išgenimi ir sudeginami visi pažeisti (gumbuoti) stiebai. Juos galima išpjaustyti rudenį ir net žiemą, ypač kai mažai sniego. Jei jau taip atsitiko, kad liko tokių pakenktų stiebų, juos pavasarį būtina išgenėti kuo anksčiau, kol neišsirito suaugėliai.

Genėti reikia ir serbentinių erkučių pažeistas serbentų šakas – tokias, ant kurių daug išsipūtusių pumpurų. Juose žiemoja daugybė erkučių patelių, kurios labai anksti pavasarį apninka naujus pumpurus. Žiemą yra daugiau laiko, tad neskubant verta apžiūrėti serbentų krūmus. Pavienius erkėtus pumpurus galima išgnaibyti, o kai tokių pumpurų daug, šakas reikia iškirpti ir sudeginti.