Augaluose yra žaliojo pigmento chlorofilo, kuris fotosintezės būdu sugeria saulės šviesos energiją ir paverčia ją chemine energija. Naudodamiesi sukaupta saulės energija kaip katalizatoriumi, vandenį ir anglies dioksidą lapai paverčia gliukoze. Kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Gliukozė išnešiojama po visą augalą, o deguonis pašalinamas. Nors saulės šviesa susideda iš įvairių spalvų, labiausiai chlorofilas sugeria raudoną ir mėlyną, o žalią atspindi, todėl augalus mes matome žalius (bitės — mėlynus).
Bet kuris botanikos žinovas gali nesunkiai paaiškinti, kodėl rudenį pagelsta medžių lapai – taip yra dėl to, kad rudenį šviesos mažai, fotosintezė nevyksta taip aktyviai – chlorofilas bei kitos naudingos medžiagos suyra ir nuteka atgal į medį. Lapuose lieka taninai, nuo kurių priklauso jų spalva. Tarp lapkočio ir šakelės susidarius kamštiniui sluoksniui, nuo menkiausio vėjelio ar virpesio lapai atitrūksta. Taip baigiasi jų trumputis gyvenimas. Įdomu, kad atvirose saulėtose ir drėgnose vietose lapai būna sodresni, daugiau atspalvių. Sunkioje dirvoje augančių augalų lapai nusispalvina lėčiau, bet spalva išlieka ilgiau.
Dekoratyvinės gausiažiedžių obelų lapai rudenį paprastai būna rausvai auksiniai, jų miniatiūriniai obuoliukai — bordo spalvos. Krūminių obelų lapai nusidažo gelsvai rausvais, uoginių — aukso (jų obuoliukai geltoni arba raudoni), vainikinių — oranžiniais atspalviais. Tamsiai raudoniu pasipuošia totoriniai klevai, alyvos, ryškiai raudonai — svarainių, oranžiškai raudonai – abrikosų, kai kurių rūšinių vynmedžių lapai.
Ąžuolai, kaip visuomet, nurausta vėliausiai, o kaštonai kartais “išsitepa” geltonai rudomis dėmėmis. Žagrenių lapai nusidažo ryškiomis spalvomis. Jų vainikuose dera auksas, varis, bronza, visi rausvi ir raudoni atspalviai. Šie krūmai dekoratyvūs ir žiemą, kai nukenta lapai ir pasirodo ažūrinis šakų skeletas su šokoladiniais, į dangų kaip žvakės šaunančiais žiedynais. Jeigu sunku atskirti skroblą nuo buko, palaukite, kol pašals. Skroblų lapai pasidaro pilkšvai rudi, buko — riešuto rudumo. Beje, buko lapai pūva lėčiau negu kitų medžių.
Oranžiniais lapais saulėtą rudenį pasipuošia tulpmedžiai, skaisčiais geltonais — ginkmedžiai. Mandžiūrinės aralijos lapai rudenį rausvi. Jų tamsiai mėlynų uogų kekės kybo per visą žiemą ir atrodo labai egzotiškai. Rudenį atsigriebia ir kai kurie vasarą neišsiskiriantys augalai. Europinių ožekšnių, raugerškių lapai nusidažo šviesiai ir tamsiai raudonai, jų vaisiukai irgi ryškūs. Sudėtiniai ožekšnių vaisynai ant ilgų kotelių kybo per žiemą ir yra ypač spalvingi. Ant kero per žiemą kybo ir baltauogių meškyčių uogelės. Rudenį parausta triskiaučių vinvyčių, aktinidijų lapai.
Spalvą rudenį pakeičia ir kai kurie raudonlapiai ir geltonlapiai augalai. ‘Goldframe’ japoninių lanksvų pumpurai pavasarį raudoni, jauni lapai — oranžiniai, vasarą – auksiniai, paskui išblunka iki citrinos atspalvio, o po šalnų vėl paraudonuoja. Raudonlapio plaštakiškojo klevo lapai nusidažo dar sodriau. Kai kurių plaštakiškųjų klevų lapai pavasarį bronziniai, vasarą — raudoni arba purpuriniai, o rudenį — nuo sodriai geltonos iki vyšninės spalvos.
Daugiametės lapinės gėlės saulėtą rudenį taip pat būna spalvingos. Geltoniu nusispalvina melsvės, parausta bergenijų ir gaurių lapų pakraščiai. Jos puikiai dera su vis dar žydinčiais astrais, chrizantemomis.
Teksto komentarai