Kriaušių veislės lietuvoje

Kriaušės mūsų soduose – retenybė. O lietuviškos kriaušės ant stalo — beveik egzotika. Ar šiemet valgėte nuosavų kriaušių? Užpernai ypač šalta žiema sunaikino daug jaunų medelių, šiemet vėlyvos šalnos nušaldė žiedus. Kriaušės žydi anksti ir žiedai dažnai nukenčia nuo šalnų. Be to, šie vaismedžiai jautresni šalčiui už obelis, šaltą žiemą greičiau iššąla. Kriaušės reiklesnės dirvai, pradeda derėti vėliau ir dera palyginti negausiai. Nenuostabu, kad jos brangios, o prekybos centruose perkame tikrai ne lietuviškas. Neagituoju auginti jų verslui, bet šeimai – būtinai!

Kriaušėms reikia laidžios, bet derlingos žemės. Idealu – šiek tiek rūgštoki nesuslūgę priemoliai. Labai svarbu tinkamai parinkti augimo vietą. Netinka gilios daubos, slėniai – ten, kur oras nejuda, šalnos būna stipresnės. Daubose visuomet drėgniau, todėl dažniau puola ir ligos. Geriausia kriaušėms yra pietų ar pietvakarių pusė su užuovėja iš šiaurės ir nedideliu nuolydžiu.

Išsirinkti geriausią kriaušių veislę nėra lengva. Geriausia turėti bent vieną vasarinę, rudeninę ir žieminę veislę. Vasarinės vaisius suvalgysite greitai, rudeninės – pamažu, per mėnesį, o žieminės gerame rūsyje sulauks pavasario. Už puikų skonį labiausiai giriama ‘Kliapo mėgstamoji’, už gausų derlių ir atsparumą ligoms – ‘ Konferencinė’. ‘Beloruskaja pozdniaja’ ir ‘Patten’mėgiamos, nes neblogai išsilaiko per žiemą rūsiuose, o ‘Carola’ vadinama atradimu, nes labai atspari šalčiui.

Geriausios kriaušių rūšys (tinkamos auginti lietuvoje)

‘Kliapo mėgstamoji’ (‘Clapp’s Favourite’) sukurta JAV. Uždera rugsėjo pradžioje, kriaušės valgomos šviežios, nes laikosi prastai. Jos stambokos, žalsvai geltonos su rausvais dryželiais. Jeigu vaisiams nokstant daug saulės, jie nusidažo raudonai. Kriaušės labai skanios — saldžios, sultingos, tirpsta burnoje.

‘Žiul Giujo’ (‘Dr. Jules Guyot’) – vasarinė prancūziška veislė. Vaisiai prinoksta rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Jie žalsvai geltoni arba geltoni, retai su rausvu atspalviu. Kriaušės skanios, sultingos, minkštime jaučiasi šiek tiek granulių. Valgomos šviežios.

‘Alsa’ – lietuviška rudeninė kriaušių veislė. Vaisiai skinami rugsėjo pabaigoje ir valgomi šviežūs arba laikomi (gerose sąlygose išsilaiko apie mėnesį). Jie labai stambūs, žalsvai gelsvi, sultingi, su įdomiu kadagio prieskoniu. Vaismedžiai atsparūs rauplėms ir šalčiui.

‘Carola’ – švediška rudeninė veislė. Vaisiai prinoksta rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, jie dideli arba labai dideli, žali, prinokę žalsvai gelsvi su raudoniu. Labai skanūs, aromatingi. Išsilaiko keletą mėnesių. Medžiai labai atsparūs šalčiui.

‘Mramornaja’ – rusiška rudeninė veislė. Vaisiai prinoksta rugsėjo antroje pusėje ir nuskinti gerai laikosi vėsioje patalpoje (apie mėnesį). Kriaušės stambios, žalsvai geltonos su oranžinėmis dėmėmis, sultingos. Išsiskiria stora šiurkščia odele. Medžiai atsparūs šalčiui.

‘Konferencinė’ (‘Conference’) – angliška rudeninė veislė. Vaisiai vidutinio dydžio, pailgi, tolygiai platėjantys į apačią. Prinoksta rugsėjo pabaigoje. Jie žali, nuo apačios dažnai rudai šlakuoti (rudėti). Prinokę žalsvai gelsvi. Minkštimas saldžiarūgštis, aromatingas. Veislė labai derlinga, anksti pradeda derėti.

‘Concorde’ – angliška žieminė veislė. Vaisiai labai panašūs į ‘Konferencinės’ vaisius, tik su didesniu “pilvuku”. Prinoksta spalio pradžioje, prinokę žalsvai gelsvi, saulės pusėje nuraudę. Kriaušės saldžiarūgštės, minkštimas traškus aromatingas. Išsilaiko keletą mėnesių.

‘Beloruskaja pozdniaja’ – žieminė veislė. Prinoksta spalio mėnesį, laiku nuskynus išsilaiko iki kovo. Kriaušės stora odele, žalios, kartais vos raustelėjusios, vidutiniškai sultingos. Medžiai atsparūs šalčiui.

‘Patten’ – vėlyva rudeninė veislė. Kriaušės skinamos spalio pradžioje, jos žalsvai geltonos, saldokos, minkštime yra granulių. Laiku nuskintos saugyklose išsilaiko porą mėnesių, jeigu sąlygos geros — iki kovo. Medžiai atsparūs šalčiui.

Atkreipkite dėmesį, kad saugyklose kriaušėms reikia vėsesnės temperatūros negu obuoliams. Vėlyvų rudeninių ir žieminių veislių kriaušės tikrą skonį įgauna tik pastovėjusios ir suminkštėjusios. Į rūsį jos sukraunamos kaip akmenukai, o valgomos minkštos kaip sviestas.