Patarimai

Obelų ligos

Obelų ligos

Daugiausiai bėdų sode padaro virusinės ir bakterinės vaismedžių ligos. Į atskirą grupę išskiriamos neinfekcinės, fiziologinės ligos, kuriomis medžiai ar jų vaisiai suserga dėl nepalankaus oro, netinkamos priežiūros ir laikymo sąlygų.

Obuolių raukšlėtumą sukelia boro trūkumas dirvoje. Kai obuoliukai užauga maždaug iki pusės savo dydžio, po odele atsiranda smulkios vandeningos dėmės, kurios vėliau sukamštėja, iš jų skiriasi gelsvi skaidrūs lašeliai. Dėmelių vietoje audiniai nebeauga, todėl obuoliukai deformuojasi. Jeigu dėmelių daug, augdami obuoliukai pasidaro gruoblėti, duobėti – liaudyje tai dažnai vadinama obuolių celiulitu. Kai kurie ligoti vaisiai nukrenta dar jauni, kiti būna smulkūs. Dažnai paruduoja ir obuolių minkštimas prie sėklalizdžių.

Obuolių raukšlėtumas – vienas iš pirmųjų požymių, kad obelims trūksta boro. Vėliau suserga visas medis – lapai pradeda gelsti, jų pakraščiai ir viršūnės džiūsta, o gyslos parausta. Jeigu boro trūksta labai, jaunų ūglių žievėje atsiranda nekrozinių dėmelių, paskui tie ūgliai nudžiūva. Medis bando gyventi toliau, po nudžiūvusiomis šakomis išsprogsta miegantys pumpurai ir užauga puokštės smulkių vilkūglių. Toks reiškinys vadinamas raganų šluotomis.

Obelų ligos ir kenkėjai​Profilaktinės priemonės – prieš naujo sodo sodinimą ištirti žemę agrocheminėje laboratorijoje ir įterpti trūkstamų mineralinių medžiagų. Seno sodo žemę tirti kas 3-5 metai. Boras iš dirvos lengvai išsiplauna, ypač jo trūksta lengvuose priemėliuose. Be to, jis sunkiai įsisavinimas, jeigu žemė gausiai pakalkinta (kartais boro dirvoje pakanka, bet medžiai negali jo paimti). Jeigu sename sode trūksta boro, po medžiu įterpiama 40 g borakso. Tokio kiekio užteks 3 metus. Svarbu nepadauginti, nes obelys gali apsinuodyti.

Labai dažnas ir obuolių sukamštėjimas. Užsimezgę obuoliukai pavasarį pašąla, mirę audiniai sukamštėja, paskui praplyšta ir įsmaugia augantį vaisių. Labiausiai nukenčia anksti žydinčių veislių obelys, kurios užmezga obuoliukus, kai šalnos dar nepasibaigusios. Panašiai atrodo ir fungicidais apdeginti vaisiai, todėl purškiant reikia laikytis nurodytos normos, o geriausia, jeigu obuoliai jau užsimezgę ir auga, visai nepurkšti medžių vario ir sieros preparatais. Vario preparatai (Bordo skystis ir pan.) apdegina užuomazgas, kai oras šaltas ir drėgnas, sieros preparatai – kai karšta ir sausa. Sukamštėjimas atsiranda praėjus 1-2 savaitėms po purškimo.

Obuolių poodine dėmėtlige vaisiai suserga dar kabėdami ant medžio, bet pasireiškia liga vėliau, sandėlyje. Obuolį išmuša daug smulkių, iš pradžių pilkai žalsvų, vėliau raudonai rudų, šiek tiek įdubusių ir sukamštėjusių dėmelių. Minkštimas tose vietose kartus. Manoma, kad poodinė dėmėtligė prasideda sutrikus ląstelių angliavandenių apykaitai. Šia liga labiau serga puraus minkštimo obuoliai, pertręšti, per smarkiai nugenėti medžiai. Ji smarkiau pasireiškia, kai vasaros pabaiga ir ruduo lietingi, žemėje trūksta kalcio. Svarbu obuolius laiku nuskinti. Nuskinti per anksti dėmėtige serga labiau.

Obuolių rauplėsPer anksti nuskintus vaisius išmargina ir svyla. Odelę išmargina įvairiaus dydžio susiliejančios rudos dėmelės. Ji nesunkiai atsiskiria nuo minkštimo. Labiausiai nukenčia obuoliai žalia ir geltona odele, mažiausiai – raudoni. Neretai paruduoja ir sandėliuose laikomų obuolių minkštimas bei sėklidės, vaisiai apkarsta. Labiau serga per anksti nuskinti obuoliai, laikomi šaltose ir prastai vėdinamose patalpose, šiai ligai neatsparūs kai kurių veislių (pvz. senuose soduose dažnas ‘Rudeninis dryžuotasis’) vaisiai.

Kriaušių vaisiai labiausiai trūkinėja tokią vasarą, kai sausą ir karštą laikotarpį staiga nutraukia liūtys. Per sausrą kriaušių odelė ima kamštėti, kad mažiau išgarintų vandens, o po lietaus neatlaiko sulčių spaudimo ir suplyšta. Panašiai suplyšta rauplėmis sergančios kriaušės, bet jas atskirsite dėl žalsvai juodų dėmelių. Dažniau sutrūkinėja ypač sultingos kriaušės, labiau nukenčia sunkiose dirvose augantys, azotu pertręšti vaismedžiai. Sutrūkinėjusias kriaušes geriausiai iš karto nuskinti ir suvartoti, nes jos greitai ištęžta, pradeda pūti, į vidų prilenda širšių.

Kriaušių sukamštėjimas, panašiai kaip obuolių raukšlėtumas – pirmas požymis, kad medžiams trūksta boro. Minkštime atsiranda rudų sukamštėjusių auginių. Iš pradžių jie kieti, paskui suminkštėja, išpursta. Dauguma ligotų vaisių greitai nukrinta, kiti būna smulkesni, kartais įgauna veislei nebūdingą tamsiai raudoną atspalvį. Kartais sukamštėja tik audiniai prie taurelės. Ši fiziologinė liga nepažeidžia visų vaisių, tik pavienius arba augančius ant atskirų šakų. Ypač boro trūkumui jautri ‘Kliapo mėgstamoji’.

Kriaušių sukamštėjimas panašus į kriaušių akmenligę, tačiau pastarąją ligą sukelia virusas. Kaip nesupainioti rimtos virusinės ligos su paprasčiausiu boro trūkumu? Pirmieji akmenligės požymiai ant vaisių atsiranda 10-20 dieną po peržydėjimo. Po odele išryškėja tamsiai žalios dėmės, vaisiai deformuojasi, pasidaro “duobėti”. Perpjovus kriaušę, viduje daug rudų ar pilkų sukietėjusių dėmelių, jos neįmanoma valgyti. Kriaušių akmenlige sergančius medžius reikia išpjauti ir sudeginti. Sausą vasarą kriaušes kartais pažeidžia fiziologinė akmenligė. Vaisiai gražūs ir atrodo sveiki, bet juos perpjovus matyti visą sėklalizdį nuo vaiskočio iki taurelės juosiantis rudas apvadas.

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti

Reklama

Reklama