Pavasaris ir sula

Dienoraštis, sekmadienis, vidudienis.

Didžiosios dilgėlės ūgliaiSniego nematyti jau kelios savaitės, tad aplinkui tik parudavę pernykščiai augalų lapai ir stiebai. Bet toks įspūdis tik žvelgiant iš tolo. Pasilenkus žemiau jau matyti bundanti žaluma. Jaunus ūglius leidžia didžioji dilgėlė, savo kibius lapelius ir ilgus stiebus kelia lipikas. Žoles valgantiems prasideda džiugus metas.

Pražydo snieguolėsPanamėse ar saulės atokaitoje matyti žydinčios snieguolės, o aplinkui stiebiasi kitų augalų ūgliai, kurie taip pat nenori likti paskutiniai.

Žvalgantis po dar tik bundančią ankstyvo pavasario pievą, akis užkliūna už beržo. Gal jau teka sula? Dar kiek ankstoka, tačiau oro temperatūra jau keletą parų aukščiau nulio.

Susirandu rankinį grąžtą, lovelį sulai tekinti ir skubu prie beržo. Bet suprantu, kad paskubėjau, sukant grąžtą byra sausos drožlės. Patikrinu naują ertmę medyje pirštu – sausa. Beržo sulos dar teks palaukti. Susiradęs beržo šaką, išdrožiu dailų pagaliuką ir beržo skylę užkalu, kad medis nenukentėtų.

Klevo žiedaiŽingsniuoju į kitą sodo pusę, nes noras paragauti sulos nesumažėjo. Čia auga didžiuliai klevai, jei beržas dar miega, tai klevai jau turi būti pabudę ir traukti drėgmę aukštyn į viršų, į šakų galiukus, kad greitai galėtų sužydėti.

Priglaudęs prie kamieno grąžtą suku jį ir pamatęs drėgnas sulipusias drožles, džiaugiuosi. Sulos tikrai paragausiu.

 

P.S. peržvelgęs 2013 pavasario įrašus matau, kad tada pavasris buvo vėlyvas

Susiję straipsniai

Straipsnis papildytas: gruodžio 11, 2017

Vienas komentaras

  1. Genovaitė parašė:

    Aš jau ragavau šio klevo sulos, ačiū , labai skanu.

Komentarai