Rudenėjančiose Nevėžio ir Kiršino pakrantėse

Rudeniniai pasivaikščiojimai itin malonūs. Oras gaivus, ne per karštas, pakankamai drėgnas ir į kraujo atsargas nesikėsina uodės. Nors erkės šiuo metu vėl žymiai aktyvesnės, tai neatbaido gamtos mylėtojų nuo pasivaikščiojimų paupiais.

Oras savaitgalį pasirodė saulėtas ir pakankamai šiltas. Net užlipus į pačią Krekenavos bokšto viršūnę nėra taip šalta. Nuo jo vaizdas paprastas, bet mielas akiai: laukai, Nevėžio vingiai, tolumoje dangų remiantys bažnyčios bokštai. Čia lankausi ne pirmą kartą, tad vaizdas jau matytas, tik paskutinį kartą tai buvo pavasaris ir viskas buvo žalia, o dabar spalvų paletėje vis daugiau geltonos bei raudonos rudens lapų spalvos.

Žydi ežeinis

Apžiūrėjus bendrą kraštovaizdį leidžiamės arčiau žemės. Čia dauguma žolynų jau baigia savo vegetacijos laiką, žolės nurudavę, žiedų nebe daug. Bet dėl to dar geriau. Kiekvienam žiedui galima skirti daugiau laiko. Pritūpus apžiūrėti kas lanko paskutinius rudens žiedus. Daugiausia matyti kraujažolės, kur nekur baltojo šakinio žiedai, po kelmu slepiasi skurdus ežeinio kerelis su žiedais. Tolumoje matyti ne vienas pulkelis žydinčių vienmečių šemenių. Atidžiau pažvelgus į žalią pieva matyti ir ne tokių ryškių žiedų: smulkučiais baltais žiedais skleidžiasi takažolė, žiedynus iškėlusi siūbuoja aukšta svidrė.

Plačialapio šaukščio lapkotis

Prieinu arčiau Nevėžio vagos. Pakrančių žolynai parudavę, ne dėl šalnos, bet apnešti išsiliejusio vandens sunešto dumblo. Tvyro stiprus kvapas , tačiau jis ne bjaurus. Paėjus toliau matyti didžiulis plačialapių šaukščių laukas. Jų didžiuliai lapai man siekia smakrą ir tiesiogine žodžio prasme galima slėptis po jais, tik ne po pernykščiais, nes jie iki žiemos visiškai sunyksta. Kol kas dar tvirtą, platų lapą laiko stambus, rabarbarą primenantis, lapkotis. Plačialapis šaukštis nėra labai dažnas augalas Lietuvoje, mėgsta drėgnas, šaltiniuotas augimvietes, o čia prie almančio upeliuko jam puiki augimvietė.

Link Kiršino

Europinio ožekšnio vaisiai

Šaukščiai palikti ramybėje. Važiuojame prie Kiršino upelio. Šis gana ilgas upelis įteka į Nevėžį. Šį pavasarį jo pakrantėse fotografavau pievinę vingiorykštę, susipažinau su vingiriais, kurių anksčiau net nepastebėdavau. Šį kartą mėgaudamasis einu upelio pakrante, klausausi garsaus jo čiurlenimo. Ir štai akį patraukia europinio ožekšnio krūmai, kurie šiuo metu apsipila rausvai oranžinėmis uogomis. Žmogui jis šiek tiek nuodingas, bet tam tikros paukščių rūšys juos lesa.

Kiršino pakrantėje

Prasibrovęs pro aukštą žolę patenku į palinkusio medžio sukurtą “kambarį” prie vandens. Apima iš ties malonus ramybės jausmas. Kažkur toliau čiulba paukščiai, čiurlena upelis, blizga upelio vanduo, į kurį atsimuša vidudienio saulės spinduliai ir neįprastai apšviečia palinkusį medžio kamieną iš apačios. Puiki vieta pabūti ramybėje su gamta.

Pasinaudojęs pasitaikiusia proga taip prastoviu gal pusvalandį, pastebėdamas jau peržydėjusį ir sėklas išbėrusį bervidį, potvynio atneštą virkštenio “agurkėlį”. Staiga pūstelėjęs vėjo gūselis paberia daugiau lapų nuo medžio. Metas judėti toliau.

Dar noksta gervuogių uogos

Skinuosi kelią per gervuogenojus, suvalgau kelias prinokusias gervuogių uogas, kurios gaivina savo rūgštele. Žiedų prie gervuogių nematyti, tik peržydėjusio skudučio žiedynai, nokstančios šilingės sėklų dėžutės ir nepažinta viksva.

Begalvodamas apie matytą viksvą žengiu tolyn kažkada važinėtu keliuku. Sutraška krūmai, lengvu dunksėjimu kažkas skubiai pasišalina. Galbūt stirna? Stabtelėjęs žvalgausi aplinkui, gal dar kas sujudės tolumoje, bet veltui. Tyla.

Grįžtu iš paupio

Fotoaparato baterija senka, tad apsisuku grįžti atgal. Ir štai ant krūmo žvilga juodos uogos. Taip, tai šunobelė, iki šiol taip ir neteko jos gyvai pamatyti, o vis norėjau, nes buvau skaitęs jog lengva sumaišyti su šaltekšniu. Atskirti šiuos neaukštus medžius galima pagal lapo gyslų skaičių. Ir tikrai, šunobelės lape matyti tik kelios ryškios gyslos, o tiksliau po 3 kiekvienoje pusėje (šaltekšnio po 6 abejose pusėse). Fotografuoju tikėdamasis, kad galutinai neišseks baterija. Ir pasiseka.

Žingsniuodamas pieva link automobilio pastebiu dar nematytą salierinį augalą, žiedai smulkūs, balti, tačiau lapai užduoda mįslę. Bus puiki proga dar kartą perversti salierinių gentis ir išsiaiškinti kas jis toks.

Nepažintas salierinių augalas

Dygiosios šunobelės vaisiai

Būnant gamtoje kas karta malonu ne tik mėgautis raminančiais gamtos garsais, bet ir pamatyti jau anksčiau sutiktus augalus kitu metų laiku, kitomis aplinkybėmis, augančius šalia kitokių kaimynų. Gamta visada pilna atradimų, užmena naujų mįslių. Tik spėk į juos ieškoti atsakymų.

Galerija

Susiję straipsniai

Žymos: ,
Straipsnis papildytas: spalio 8, 2017

Komentarai