Spanguolės, pelkė ir gamta

Kadangi jau praėjo rugsėjo 1 ir nuo šios dienos galima spanguoliauti, šeštadienį skubėjau į pelkę patikrinti ar taip gausiai pavasarį žydėjusios spanguolės sunokino uogas. Jau važiuojant iki uogavimo vietos pakelėse šalia kitų pelkių mačiau sustojusius kelis automobilius, o tai ženklas, kad uogų turėtų būti. Nekantraudamas važiuoju vingiuotu ir duobėtu miško keliuku iki žinomų uogavimo vietų.

Artėjant prie pelkės matyti ne per seniai vykdyti miško darbai, anksčiau čia buvusi vieta automobiliui pastatyti suarta, o aplink augę medžiai iškirsti. Suprantama – mišką reikia prižiūrėti. Radę vietą automobiliui, jį paliekame ir brendame miško linija link žinomų uogavimo plotų. Pakeliui mėlynių krūmeliai, kurie vis dar aplipę uogomis, tačiau jos jau pernokę, tad jų rinkti tikrai nebeverta. Matyt ir mėlynių šiemet buvo tiek daug, kad visų uogautojai neišrinko. Kur ne kur matyti įvairūs man nepažįstami grybai ir kerpės, būreliais auga šilbaravykiai ir didelės ūmėdes, bet ne grybauti mes šį kartą atvykome, tad juos atras kiti miško lankytojai.

Brendant pagrindiniu pelkės taku uogų nematyti – akivaizdžiai nurinktos pirmųjų nekantruolių. Per samanas pabridus tolyn jau pastebiu kelis paliktus plotelius, kuriuose raudonuoja prinokusios uogos. Pelkėje išbristi takeliai – tai rodo, kad lankytojų čia jau būta ir ne vieno. Uogos kol kas nedidelės, galbūt dėl to ir likusios, nes anksčiau uogavę tiesiog smulkesnes praėję.

Aplinkui vieninteliai medžiai – pušys. Čia jos mažos arba vidutinio dydžio, tokių galingų kaip brandžiame miške nematyti. Jauniausios beveik be spyglių, labai panašu, kad apgraužtos žvėrių, tad styro tik maži šviežių spyglių kuokšteliai šakų viršūnėse. Įdomu ar jos ir toliau augs tokios, ar galiausiai nudžius ir taps trąša pelkei?

Rankiojant uogas oras kitoks, čia maišosi tų pačių pušų, gailių ir gaivios drėgmės kvapas, kuris vietomis susimaišo su baigiančių peržydėti viržių prieskoniu. Su gailiais reikėtų nepersistengti ir įlindus į gailyną ilgai jame neklupinėti ir jų neuostyti, nes galva gali pradėti skaudėti, o paskui galvai apsisukus kelio namo neberasite. Kadangi medžiai nedideli, o žemė gausiai pasidengusi samanomis (o gal ir ne samanomis moksliškai šie augalai vadinami) tai pelkėje aido nėra, šauk nešaukęs – girdisi pakankamai netoli. Kadangi pelėje uogautojų nemažai tai aplinkui visuomet girdėti kieno nors vardai ir susišaukimai, o tarp jų įsiterpia koks keistas pelkės paukščio balsas. Bet paukščių ne daug, turbūt tokia gausi žmonių draugija jiems nepatinka.

Nuklydau nuo pačios uogų temos. Spanguolių pradžioje randame ne per gausiausiai, tačiau jau galvojant apie grįžimą namo užeiname, matyt, neaptiktus plotus, tad čia uogas reikia dviem rankomis rinkti. Ir pačios uogos čia didesnės, tad čia spanguoliavimas tikras malonumas. Prisirenkame uogų kiek tik norime ir traukiame automobilio link. Dalis spanguolių dar išlįs iš samanų, kitos baigs nokti ir dar keli spanguoliautojai ras uogų toje pačioje vietoje. Net ir jiems praėjus kelios neaptiktos uogos liks jas mėgstantiems paukščiams.

Šiemet uogų tikrai nemažai. Pavasarį gausiai žydėjusios spanguolės gerai mezgė uogas ir plkė mums paruošė gausų derlių. Grįžtant iš miško jau buvo prisirinkę tiek automobilių, kad kelias palei pelkę panašėjo į kokią nors didelę šventę.

Pamiršau paminėti, kad palyginti su praėjusiais metais labai gausus varnauogių derlius. Pamenu tada teko ilgai ieškoti, kad galėčiau nufotografuoti kokią vieną uogą, tuo tarpu šį kart jų buvo pilna viur ir net gausiomis kekėmis. Taip pat atkreipiau dėmesį į kur ne kur blizgančius saulašarės lipnius lašelius, bet dėl apniukusio oro nepritaikiau gražaus kadro su jomis.

Galerija

Susiję straipsniai

Straipsnis papildytas: gruodžio 11, 2017

Komentarai