Surinktų vaistinių augalų inventorizacija

Žiemai jau įpusėjant nusprendžiau padaryti praėjusiais metais rinktų vaistinių augalų inventorizaciją. Kadangi sergu gana retai, stengiausi vaistažolių prisirinkti ne per daugiausiai. Mat jau po metų, kai kurios po dviejų, tampa nebe tokios vertingos  ir visas darbas būna per niek – tenka jas panaudoti kokioms nors vonioms. Arbatų ar nuovirų ruošti iš pasenusių augalų tikrai neverta. Nebelieka gero kvapo, veikliųjų medžiagų, ir poveikio beveik nebelieka.

Nors stengiausi nepamiršti nei laiko nei vietos, kur ir kada surinkta vaistinė žaliava, ne ant visų talpų priklijavau informacinius lapelius. Gerai, kad mano renkamų augalų asortimentas dar gana nedidelis. Šiemet prisidžiovinau aviečių stiebų, bet dar nė karto neparagavau nei profilaktiškai nei atsiradus poreikiui.

Daugiausia naudoju šermukšnių uogas ir gervuogių lapus. Rūgščiai karstelėjusi šermukšnių arbata dažnai nudžiugina, kai nesugalvoji kuo daugiau numalšinti troškulį. Tuo tarpu gervuogės lapai malonaus skonio ir aromato, labai gerai tinka su medumi. Tiesa, pabandymui džiovinau ir smulkinau dygliuotus jaunus gervuogių ūglius, tačiau vis dar neišragavau. Spėju, kad skonis turėtų būti panašus į lapų.

Čiobrelius naudoju kaip arbatą ir prieskonį. Jei recepte parašyta, kad reikia raudonėlio tai drąsiai dedu susmulkintą čiobrelio žolę – kvapas labai panašus. Jis daugiausiai tinka su riebesniais patiekalais, bet kaip ir viskas kulinarijoje, jei patinka – tai su viskuo tinka.

Jonažolės jau pabaigtos, labai tinka rudeninėms arbatoms, liūdnam svečiui pavaišinti, mat pasižymi anti depresinėmis savybėmis. Ir šiaip, dėl atsparumą UV spinduliams mažinančio poveikio, vasarą, pavasarį vengiu jonažolių vartojimo.

Džiovindamas erškėtuoges neįvertinau, kad jei nepjaustysiu per pusę vėliau bus sudėtinga iš jų ką nors apruošti. Dabar jei jų nesutrupini, tai gali laikyti ilgai užpylęs vandeniu – vos vos pritraukia. O jei susmulkinai, visur pasklinda aplink kauliukus esantys plaukeliai, kurie nenukošus su arbata patenka į burnos gleivinę ir susmigę sukelia nemalonų pojūtį, tarsi niežti liežuvį.

Ajero šaknis išbandžiau, kelis kartus. Džiovintus gabalėlius sutryniau ir užpylęs karštu vandeniu, ataušinęs paskalavau burną. Kartu. Užtat kvapas skanus, bent jau man. Be  to smulkinat iškarto visi namai ajerais užkvimpa.

Pelkinės sidabražolės stiebai, kurių su Jonu Skonsmanu prisirinkau rudens pabaigoje, po truputi į kitas arbatas maišiau. Skonis įdomus ir nenusakomas, kad suprastumėt reikia patiems paragauti.

Visų surinktų vaistažolių nesunaudosiu, erškėtuogių, šermukšnių ir gervuogių dar užteks iki pavasario, o tai ir svarbiausia, tuomet jau bus galima ir naujų ruošinių ieškoti, o geriausiai šviežius augalus vartoti.

Susiję straipsniai

Straipsnis papildytas: gruodžio 11, 2017

Komentarai