Galbūt ne visi žinote, bet ir Lietuvoje auga keletas vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Visas jas galima sutikti pelkėse, augančias ant kiminų arba vandenyje. Šie augalai negaudami visų reikiamų maisto medžiagų iš substrato, kuriame įsitvirtinę šaknimis ar kuriame plūduriuoja, dalį medžiagų gauna iš sugautų smulkių vabzdžių ar kitų gyvių.

Kaip šie augalai pagauna savo aukas

Vabzdžių sugavimui dažniausiai pasitelkia ataugas su lipniais lašeliais, kurie neleidžia priviliotai aukai lengvai pasprukti. Tokiu vabzdžių sugavimo būdų naudojasi Lietuvoje augančios saulašarės bei tuklės.

Aldrūnės auga panirusios vandenyje, savo aukas uždaro susiveriančiose gaudyklėse, kurios reaguoja į viduje esančių plaukelių sudirginimą.

Kita vabzdžiaėdžių augalų gentis – Skendeniai. Šie augalai savo vandenyje esančiuose lapuose turi tik į vidų laidžius maišelius, kurie praleidžia vandenį ir smulkią vandens gyvūniją. Ten patekę aukos į išorę pasprukti nebegali, o skendenio išskiriamos medžiagos aukas suvirškina.

Lietuvos vabzdžiaėdžių augalų rūšys

Naudingos nuorodos

  • Jei esate didelis vabzdžiaėdžių augalų mėgėjas, daug naudingos informacijos apie egzotiškesnes jų rūšis, priežiūra ir auginimą arsite svetainėje musekautas.lt
  • Wikipedija

Plovas – vienas iš tų patiekalų, kur papasakojus, kad ruošiatės jį gaminti, tuojau atsiras žmogus, kuris žinos tą „tikro plovo“ receptą. Mat tas, kurį ruošiate jūs yra kažkuo blogas. Niekada nesivaikiau utopinių receptų, kuriuose naudojami labai brangūs ingredientai ar sudėtingas gaminimo procesas. Tad dalinuosi išbandytu ir paprastu plovo receptu, kuriame panaudojami gana kasdieniški produktai.

Skaniam plovui paruošti reikės

  • 3 skiltelės česnako
  • 2 morkos
  • 1 svogūnas
  • 700 g kiaulienos sprandinės
  • 400 g ryžių
  • 1000 g vandens
  • 2 lauro lapai
  • 10 kvapiųjų pipirų žirnelių
  • 1 a.š. grūsto kumino
  • 1,5 a.š. druskos
  • 1 a.š. juodųjų pipiru
  • 1 a.š. saldžiosios paprikos miltelių
  • 0,5 a.š. prieskonių „artimieji rytai“ (arba kažko panašaus)
  • 2 v.š. aliejaus

Kaip paruošti plovą

  • Dedame kaisti keptuvę ir tuo tarpu pjaustome kiaulienos sprandinę 1,5 x 1,5 cm gabalėliais. Kai jau keptuvė karšta, į ją pilame porą šaukštų aliejaus ir gerai kepiname mėsą apie 10 min. Labai dažnai nemaišykite, leiskite mėsai lengvai apskrusti.
  • Tarpuose, kai nemaišome kepančios mėsos, nuskutame morkas ir nulupame svogūnus. Morkas sutarkuojame rupiai, o svogūnus supjaustome gana stambiais gabalėliais. Česnakus paruoškite kaip jums labiau patinka. Galite pjaustyti smulkiai ar stambiai, ar net visai nepjaustę ir net nelupę juos ištrėkšti.
  • Ruošiame mėsą plovui
    Ruošiame mėsą plovui

    Po 10 min, jei mėsa gražiai paskrudo, pilame visas smulkintas daržoves, šaukštelį druskos, visus prieskonius, ir dar pakepame apie 10 min, kol svogūnai ir morkos iškepa. Dabar jau reikia maišyti dažniau. Jei matote, kad keptuvė labai sausa, nepabijokite įpilti šiek tiek aliejaus.

  • Baigus kepti daržovėms ir mėsai, keptuvės turinį verčiame į puodą, kuriame baigsime gaminti plovą. Ant mėsos pilame nuplautus ryžius, litrą vandens ir gerai pamaišome. Atsukame didelę kaitrą ir laukiame, kol viskas užvirs.  Nuolat pamaišome, nes tik supilti ryžiai gali lipti prie puodo dugno. Kai puodas jau kunkuliuoja, viryklės kaitrą sumažinkite ir palikite virti 20 min.
  • Po 20 minučių ryžiai dar nebus visiškai išvirę, tačiau viryklę išjunkime. Greitai pravėrus dangti ir neleidžiant, kad puodas atauštų, pamaišykime. Jei matyti, kad išgaravo daug vandens – įpilame šiek tiek iš virdulio.  Greitai uždenkime puodo dangti.
  • Dabar lieka leisti plovui ramiai pabūti bent 40 minučių. Geriausia kuo šilčiau. Pvz.: apvyniojus puodą popieriumi, o paskui rankšluosčiu. Galite to nedaryti, bet taip palaikius skonis tikrai bus nepalyginamai geresnis.

Išlaukus tas ilgas 40 minučių plovą galima valgyti. Skanaus!

Žymos:

Norint, kad jūsų darželyje prie namų ar sodyboje lankytųsi įvairūs drugiai ir bitės, verta pasodinti juos pritraukiančių augalų. Dalis jų yra lankomi dėl to, kad yra itin medingi, kitus išskirtinai mėgsta tam tikros rūšys.

Bitė ir boružė lanko scylės žiedą
Bitė ir boružė lanko scylės žiedą

Pradėkime nuo medingųjų augalų.

Itin gausiai bičių lankomi pavasarį pražystantys klevai, o vėliau vasarą – liepos. Ankstyvą pavasarį, tik nutirpus sniegui, pasirodo krokų, scylių, hiacintų, puškinijų žiedai. Juos nuolatos tikrina bitės ir kamanės.

Pavasariui įsibėgėjus, atėjus vasarai daug dėmesio susilaukia bitinė facelija, apskritagalvis bandrenis, baltažiedis ir geltonžiedis barkūnas, raudonėliai, čiobreliai.

Dažnai stebint gamtą, matyti, kad darželyje augančias ežiuoles itin noriai lanko bitės ir drugiai, jie taip pat neaplenkia vėlyvesnių žiedų didžiųjų vilkpupių, viržių.

Taip pat skaitykite

Kaip užauginti gamtos vaiką

Baigiau skaityti leidyklos Vaga išleista Scott D. Sampson knyga „Kaip užauginti gamtos vaiką: meilės gamtai menas ir mokslas“. Knyga įdomi, pakankamai lengvai skaitoma, joje daug nuorodų į kitas panašaus pobūdžio knygas, tačiau apimtis per didelė. Manau dalis informacijos kartojasi keliuose skyriuose, o išsakomos idėjos galėtų būtį perteiktos trumpiau. Nežiūrint į tai, knygoje išsakyta nemažai gerų patarimų ir minčių kaip ugdyti vaiko meilę gamtai ir mokytis iš jos. Keletas esminių patarimų ir idėjų, kurios kilo ar liko atmintyje perskaičius knygą:

  • Pradėti domėtis gamta galima bet kokiame amžiuje;
  • Skirtingo amžiaus vaikams reikia skirtingų užsiėmimų gamtoje;
  • Gamta paprasčiau domėtis ten kažką veikiant ir tada ieškant atsakymų į iškilusius klausimus;
  • Nuolat uždavinėkite vaikams klausimus bei prašykite papasakoti ką matė ir jautė būdami gamtoje;
  • Vargu ar sudominsite vaikus gamta vien mokydamiesi atskirus organizmus ir jų pavadinimus. Domėkimės visuma, tarpusavio ryšiais;
  • Palankiausia vieta mokytis apie gamtą yra netoliese esanti natūrali gamta, o ne namai, biblioteka, kompiuteris ar vadovėlis. Šios priemonės padės atsakyti į iškilusius klausimus, tačiau tam, kad jie kiltų turite būti lauke;
  • Technologijos ir gamta yra neatsiejami dalykai, jie gali būti puikiai derinami besimokant pažinti gamtą;
  • Dažnai dėdė ar teta yra geresnis gamtos mokytojas nei tėtis ar mama, ne dėl to, kad jie daugiau žino apie gamta. O todėl, kad su jais atviriau savo patirtimis dalijasi vaikai;
  • Mokytis gamtoje smagiau su bendraminčių kompanija. Tam puikiai gali pasitarnauti suburti šeimų ar draugų gamtos stebėjimo klubai ar būreliai.

Šeštadienį vaikščiojau natūraliomis pievomis ir upės pakrante. Sekmadienį leidžiu laiką prie namų. Sode jau pilna obuolių ir įvairiausių uogų, paskutiniuose žieduose dar gausu bičių, kurios pamažu ruošiasi žiemai.

Gausus aviečių derlius
Gausus aviečių derlius

Šiais metais gausu obuolių ir kriaušių, nemažai vynuogių. Ima kristi jau spėjusios prinokti aktinidijų uogos. Pasižvalgius veislinių aviečių lysvėse jau rasime ką suvalgyti. Štai dėmesį patraukia darželio puošmenos – čia dideles raudonas uogas kelia plaukuotosios avietės. Kiti jas vadina avietės ir žemuogės hibridu, šiaurinėmis avietėmis. Tai dideles, maloniai rūgštoko skonio, uogas užauginantis augalas. Uogų prisirpsta tik keletas, o augalo keras tikrai nemažas, tad nusprendę auginti, tinkamai parinkite jam vietą.

Paragavęs uogų einu takeliu, o kelią pastoja didžiulis vikšras. Jis greitai rėplioja cementiniu grindiniu ieškodamas kur pasislėpti. Paukščiui tai būtų tikrai „riebus kąsnis“. Šį įspūdingą padarą esu sutikęs anksčiau. Tuomet bent porą jų aptikau sutrūnijusioje medienoje, tik tada jis buvo kiek mažesnis, galbūt tik 1 metų. Anąsyk išsiaiškinau jog tai Kvapusis medgręžis. Nors pasitikslinus paaiškėja, jog dabar jis vadinamas Gluosniniu medgręžiu. Iš šio vikšro turėtų išsiristi neišvaizdus, bet didelis, pilkai margas drugys.

IMG_6494
Šeirys

Pasidžiaugus įspūdingu vikšru, dairausi, eidamas sodybos keliuku. Ir štai tolėliau, ryškiai oranžiniais sparnų kraštais, mirga daug Admirolų. Ne, tai ne karinis laipsnis, o gražūs dieniniai drugiai. Jų čia skraido ir tupi ant kelio daugiau nei dešimt. Ir kas čia juos priviliojo? Dauguma tupi ant seno beržo kamieno, kur srūva sulą. Spėju, kad beržą palaužė vėtra, kur iš įtrukimo ėmė tekėti skystis, pritraukiantis drugelius, muses ir vabalus.

Po kurio laiko pastebiu, kad vienas drugys kitoks. Jo sparnai juodi, su geltonais pakraščiais. Tačiau tai tikrai ne Machaonas, kurių šioje vietoje pasitaiko. Pasiaiškinęs suprantu – tai Šeirys. Pasak aprašymo, gana retas drugys Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad sodyboje prieglobstį randa tokie gyventojai. Galbūt tai lemia auginamų gėlių įvairovė.

Blakės kareivėliai doroja blakę
Blakės kareivėliai doroja blakę

Už sodybos ribų matyti neseniai nukultas laukas. Paprastai dirbamų laukų pakraščiuose pamatysime nemažai augalų rūšių, ypač tų, kurias vadiname piktžolėmis. Palaukė nenuvilia ir šį sykį. Oranžiniais žiedais pasipuošęs dirvinis progailis. Su šiuo augalu pirmą kartą susidūriau prieš kelis metus, tuomet buvau be fotoaparato, tad teko piešti. Nieko nelaukdamas šaukiu tolėliau su fotoaparatu spragsinčią Eglė ir prašau, įamžinti šį apyretį augalą.

Einant palauke matyti daug baigiančių žydėti paprastųjų morkų. Jų žiedais džiaugiasi skydblakės. Apsižvalgęs toliau matau kupstus peržydėjusių jonažolių, ilgais stiebais į kelias puses rėpliojančių dirvinių vijoklių.

Neužmirštu nuleisti akių žemiau. Tarp žolynų susipynusios savo šleivas kepures kelia garbanotosios alvytės. Jų akyti kotai primena siaubo filmus, o šalia jų kitą blakę dorojantys blakės kareivėliai dar labiau stiprina šiurpią nuotaiką. Tačiau neišsigąskite, tai tik vaizduotė. Garbanotoji alvytė nenuodingas grybas, o blakės kareivėliai, nors sutinkami didelėmis „kariaunomis“, jūsų nenuskriaus.

Galerija

Dar žydi aguonos
Dar žydi aguonos

Prieš paskutinis rugpjūčio savaitgalis pasitaikė šiltas. Prognozuotas lietus manęs nepasiekė, tad puikiai praleidau laiką gamtoje. Šeštadienio vidudienį, šviečiant saulei, teko pasivaikščioti prie Nevėžio.

Žingsniuojant asfaltuotu keliu, šalikelėse, dar matyt pavieniai žydinčių aguonų birulių žiedai. Nenustembu pamatęs kelias sunokusias aguonų sėklų dėžutes. Jos laukia, kol vėjas, siūbuodamas jas į šalis, išbarstys sėklas. Jei vėjui šio darbo atlikti nepavyks, prisidės sėklas mėgstantys paukščiai.

Šalikelėse matyti daug žydinčių mėlynžiedžių ir geltonžiedžių liucernų, iš tolo pastebiu savo pūkuotose sėklų skristukuose susipynusias usnis. Pažvelgus iš arčiau, dar randu pavienius žydinčius žiedus. O štai tolėliau nuo kelio, stiebų viršūnėse matyti praviros baltažiedžio šakinio sėklų dėžutės. Jas pabėrus į delną nesunku sumaišyti su aguonomis. Paragauti nedrąsu, nors ir nepamenu, kad šis augalas būtų nuodingas.

Kraujažolė rausvais žiedais
Kraujažolė rausvais žiedais

Tolumoje esančioje ganykloje baltuoja kraujažolės. Sustoju pamatęs rausvais žiedynais pasipuošusių augalų pulkelį – tai tos pačios kraujažolės, tik atrodo žymiai dekoratyviau. Jei patrinsite jos stiebą ar lapą pajusite būdingą aštrų kvapą. Panašus kvapas pakutens jūsų nosį, jei patrinsite bitkrėslės žolę.

Žingsniuoju prie netoliese tekančio Nevėžio. Einant keliuku matyti žydinčių gysločių kupstai, o tolumoje rausvais žiedais pasipuošė putokliai. Prisiartinęs pastebiu, kad žiedai atrodo kiek neįprastai – pilnaviduriai, tad tai jau įdomesnis fotografijos objektas.

Dygliavaisio virkštenio "agurkas"
Dygliavaisio virkštenio „agurkas“

Nevėžio pakrantėje

Priartėti prie vandens ne taip paprasta, tenka eiti pakrante ir žvalgytis praminto takelio. Tačiau tokio nematyti, panašu, kad žvejai čia užsuka retokai. Pagaliau randu patogų priėjimą prie vandens, o perbridęs aukštas žoles suprantu radęs tinkamą vietą stebėti paupiui.

Šalia augančius krūmus apsivyniojęs dygliavaisis virkštenis. Šiuo metu jis gausiai žydi, o pavėsyje jau kaba mažus dygliuotus arbūzus primenantys jo vaisiai, kurie prinokę turėtų iššaudyti sėklas aplink. Augalas labai gerai plinta vandens pakrantėmis, tad Nevėžio, Mūšos pakrantėse tokiu metu jų pamatysime nemažai.

Čiobreliai
Čiobreliai

Žvelgiu į netikėtai skaidrų Nevėžio vandenį. Jame plaukioja nedidelių žuvelių burys, karts nuo karto praplaukia kelios stambesnės. Spėju ten ūgtelėję šapaliukai, nors garantuoti negaliu. Žvelgiant iš kranto, žuvį atpažinti nelengva.

Sekliame vandenyje – dideli ajerų sąžalynai, pakrantėje žaliuoja didžiosios dilgėlės. Girdžiu, kad mano apsilankymu nepatenkintas mažas paukštelis, kuris triukšmauja ir šnara krūme už nugaros. Tad apžvelgęs pakrantės augaliją ropščiuosi atgal, kur mano akis užkliūna už varpotosios veronikos, mėlynžiedės notrelės ir kupsto čiobrelių. Pastarieji kiek kitokie nei man įprasta matyti. Gali būti, kad tai ne paprastasis čiobrelis. Deja, nepamenu kaip juos reikia atskirti. Tad turėsiu ką veikti atsivertęs žinyną.

Pamažu grįžtu namo. Pagalvoju, kad ir kiek laiko praleistum gamtoje – ji vis turi kuo nustebinti.

Galerija

 

Sulūžę lieptai
Sulūžę lieptai

Ilgasis žolinės savaitgalis prabėgo greitai. Nors gamta nelepino gražiu oru, protarpiuose tarp lietaus, teko smagiai pasivaikščioti sartų regioninio parko apylinkėse. Šiose vietose vasaros pabaigoje lankausi nuo pat gimimo, tad labai įdomu stebėti kaip viskas keičiasi. Anksčiau buvusios švarios pakrantės apželia, krūmynais apaugę kalnai švariai išvalomi, supūva ir skęsta seni lieptai, o šalia jų atsiranda kiti, pastatyti iš šiuolaikinių, ilgaamžiškesnių ar tiesiog labiau prieinamų medžiagų.

Daugiausiai pokyčių matau pačiame Zalvės ežere, kuris susijungia su Sartais siauru trumpu pratekėjimu, čiurlenančiu po tiltu. Šiaurinėje Zalvės ežero dalyje auga senas pušynas, kuriame nuo seno įrengta daug vasarnamių. Miškas grybingas, jame šalia pušų auga daug senų lazdynų. Ramiai jame nepasivaikščiosite, nes reljefas išvagotas daubų ir kalnelių. Kai kuriose įdubose nuolatos telkšo vanduo, arčiau vandens savo raudonomis uogomis vilioja žalčialunkiai, o jei bijote varlių – ten kojos geriau net nekelkite.

Žaliuojantys pelynai
Žaliuojantys pelynai

Visuomeninė stovyklavietė

Jei iš šilo grįšime į asfaltuotą kelią, vedantį link Obelių, vėl teks kopti į kalną. Sankryžoje pirmiausia pasukime į kairę, nes prieš tolimesnę kelionę pėsčiomis, sustosime atsigerti šaltinio vandens. Seniau aplink šaltinį driekėsi tik pieva priaugusi pelynų ir kur ne kur raudonavo erškėčių uogos. Dabar čia įrengta didelė visuomeninė stovyklavietė su palapinių miesteliu, medinėmis pavėsinėmis, laužaviete, futbolo aikšte, tinklinio aikštele bei vieta keliaujantiems su nameliais ant ratų. Toliau, prie vandens, pastatytas nedidelis lieptas, su šalia esančia smėlėto kranto maudykla. Čia apsistoti nežadame, kad ir kaip mums tai siūlo stovyklą prižiūrinti moteris. Ji pabrėžia, kad stovykla kol kas nemokama, tačiau tai nuo 2019 metų keisis. Atsigėrę skanaus šaltinio vandens, kopiame atgal į kalną link sankryžos, kur žingsniuosime iki ąžuolo.

Bradesių ąžuolo kamienas
Bradesių ąžuolo kamienas

Bradesių ąžuolas

Bradesių ąžuolas tikrai įspūdingas. Jo amžius ne toks didelis kaip Stelmužės , bet išvaizda išsilaikiusi tikrai nepriekaištinga. Medis stovi orus ir demonstruoja tikrą didybę. Penkiese sugebėjome apkabinti jo kamieną. Aplink jį matyti dar keletas mažesnių ąžuolų ir liepų. Panašu, kad ir šie medžiai ne jauni. Pasidžiaugę galiūnu einame toliau, kur matyti ženklas „Marimontas“.

Žydi grikis
Žydi grikis

Marimontas

Žingsniuojant šalikele pastebėjau žydinčius grikius, įdomių grybų pulkelį, bei gausybę augalų, kuriuos būtinai turiu nufotografuoti. Tad poros kilometrų kelionė kiek užsitęsia. Prieš keletą metu jau esu čia buvęs, tad pamenu, kad link senų vandens malūno pamatų veda įdomus vingiuotas akmens bruko kelias. Jis baigiasi ties upeliu, kur atvykę lankytojai džiaugiasi gausiai plūstančiu vandeniu, užkandžiauja ir žvejoja. Tiesa tie žvejai mane labai sudomino. Ką būtent jie tikisi čia pagauti? Gal būt akmenuotoje srovėje gyvena upėtakis ar šlakis. Paklausti nedrįsau.

Didžioji vilkpupė
Didžioji vilkpupė

Mūšio vieta ir piliakalniai

Per upelį veda medinis tiltas, kurį perėjus galima žingsniuoti toliau. Vadovaudamiesi rodyklėmis galite eiti į netoliese esantį miestelį, pamatyti mūšio vietą, aplankyti piliakalnį. Mums reikėjo grįžti ratu atgal, todėl pasukome pro piliakalnį. Jis, kiek pamenu iš parėjusio apsilankymo, nėra įspūdingas, tad į viršų nekopiau. Tačiau jo apačioje radau saują keturlapės vilkauogės uogų, kuris privalėjau nufotografuoti.

Siauralapės karpažolės
Siauralapės karpažolės

Toliau pėdiname mišku, čia įprasti žvyruoto keliuko vaizdai, pagriovyje augančios gelsvosios usnys, paparčiai, vienmetės šiušelės. Kai kur tenka kopti į statesnį kalnelį. Galiausiai miškas baigiasi ir išeiname į pamiške, kur smėlėtuose kelkraščiuose gausiai žydi didžiosios vilkpupės ir žaliuoja siauralapių karpažolių „eglutės“. Klupinėju su fotoaparatu prie jų. Dabar jau einame link asfaltuoto kelio, į kurį nusileidžiame pro mišką. Dar paėję kelis šimtus metrų galėtume apsižvalgyti ant piliakalnio, nuo kurio gražiai matyti dalis Sartų ežero, tačiau pasiliekame apačioje. Čia atsiveria ne ką prastesnis Zalvės ežero vaizdas. Ratas aplink Zalvę įveiktas !!

P.S. Netoliese, važiuojant link Obelių, bet pasukus į kairę link Kriaunų galima užlipti į jau senai stovintį Sartų apžvalgos bokštą. Jis gana aukštas – 36 m., o vaizdas geriausias kokį iki šiol mačiau iš bokšto viršūnės.

Tiems, kas kartais aplanko kaime gyvenančias močiutes ar kitus giminaičius, tenka praleisti valandą ar dvi ravint bulves ir kitokias daržoves. Pirmas žvilgsnis į žolėmis apaugusias lysves niekada nebūna optimistinis. Tenka pagalvoti, kaip šitą pievą išvaduoti nuo piktžolių, kai net juodo žemės lopinėlio nematyti. Tačiau pamažu, pasidarbavus rankomis ar su kitais ravėjimo įrankiais, žolės sugula į tarpuvagius, o maistui skirti augalai, džiaugiasi saule ir galimybe visas maisto medžiagas iš dirvos pasilikti tik sau.

Eidamas iki daržo neturėjau jokių optimistinių minčių įdomiai praleisti laiką, vėliau supratau klydęs. Nes pažvelgus į ravėjimą kaip žaidimą, norint rasti kuo daugiau rūšių piktžolių, laikas bėga žymiai greičiau. Neneigsiu – retą sudominsi tokia pramoga, tačiau raunant jau pabodusias rudenines piktžoles pavyksta pamatyti kažką reto ir naujo. Tuntai smulkiažiedžių galinsogų (tiesiog „Rudenine“ vadinamų), didžiuliai šiurkštieji burnočiai, baltosios balandos, paprastosios rietmenės, kartais pirštus sudilgina gailiosios dilgėlės, sunkiai išsirauna dirvinis vijoklis. O kur dar nemažai augalų, kurių nepažįsti ar sumaišai su jau žinomais.

Didžiąją laiko dalį rauni visas niekadėjas net negalvodamas. O kartais aptinki kažką labai įdomaus, bandai jį nufotografuoti žemėtomis rankomis ir telefonu. O tada, išvytas iš lauko lietaus, grįžti namo ir išsiaiškini, kad radai vaistinę žvirbliarūtę.

Gamta galima džiaugtis visur, net ir ravint daržą. Pabandykite ir jūs!

Vasara – metas kai keletą savaitgalių praleidžiame gamtoje su šeima ir draugais. Tuomet kompanija susirenka nemaža, pabuvus gryname ore visi išalksta ir nori suvalgyti kažką lengvo, bet sotaus. Prireikus pagaminti didelį kiekį maisto gamtoje, į pagalbą ateina didelis katilas ir daržovės. Daržovių vasarą rasime šviežių bei įvairių, belieka turėti laužą ir kur pakabinti katilą virš jo.

Vien daržovių troškinys galimas, tačiau jei kompanijoje yra vyrų – toks troškinys daug pagyrų nesulauks. Teks į šaltkrepšį dėtis šviežios mėsos, kuri kartu su viena atšaldyta kapsule (pripildyta mėlyno skysčio ir užšaldyta) padės mėsai išlikti vėsiai net ir iki vakaro. Tad nusprendžiame keletą klausimų dėl sudedamųjų dalių ir pirmyn smulkinti daržovių.

Mėsa gali būti įvairi

  • Patogiausias variantas – malta mėsa. Siūlyčiau maišytą jautieną su kiauliena. Tačiau visų skoniai skirtingi. Malta mėsa išspręs pjaustymo vietoje problemą.
  • Sprandinės. Nesvarbu kiaulienos ar jautienos, abi minkštos ir skanios. Pakankamai greitai bus paruoštos, gerai tinka troškinimui. Jei pasirinkote šį variantą – galite mėsa susipjaustyti jau namie, kur turite gerą peilį ir tvirtą pjaustymo paviršių.
  • Kumpinė, nugarinė ir t.t. žodžiu kita mėsa nei sprandinė. Greitam troškinimui su daržovėmis – nerekomenduoju. Tokią mėsa teks gana ilgai troškinti, kad ji taptų minkšta, o laiko gamtoje ne visada yra, ypač kai visi jau trypčioja aplinkui su gurgiančiais pilvais.
  • Mėsos konservai. Manau, kad tai būtų pats geriausias variantas, nes tokia mėsa net ir būdama šiltame ore nesuges. Kol kas troškinti su paruošta mėsa neteko, tad jei išbandysite – pasidalinkite rezultatais.
  • Paukštiena. Kadangi apdirbimo laikas gana trumpas – troškiniui labai tiks.

Daržovės

  • Bulvės. Aš neesu nusiteikęs prieš jas, tačiau kai kurie žmonės jų privengia, dėl dietinių ar kitų sumetimų. Paprastai tokiame troškinyje bulvės sudarytų apie 1/4 visų sudedamųjų medžiagų svorio, bet jei nemėgstate – pakeiskite kažkuo kitu.
  • Svogūnai ir česnakai. Būtinas troškinio atributas. Į troškinį dedama pačioje pradžioje kai apkepama mėsa. Pirma svogūnai, paskui česnakai.
  • Morkos. Dažniausiai viena ilgiausiai minkštėjančių daržovių – dedama pradžioje.
  • Paprika, pomidorai. Paprikas smulkinti gana sudėtinga, tačiau ir jau susmulkintų nelabai rasite. O pomidorų į troškinį dedu dažniausiai iš skardinės. Patogiausia, kai jie būna smulkinti ir lupti. Alternatyva – tik lupti, bet nesmulkinti, tačiau vėliau juos teks gaudyti po puodą, kad sumaigytumėte.
  • Cukinijos. Labai geras, daug vietos puode galintis užimti ingredientas. Imame jauną cukiniją, ją pjaustome stambiais kubeliais. Į puodą dedama pabaigoje.
  • Kalafiorai, brokoliai. Susmulkiname, sulaužome ir į puodą dėsime pabaigoje.
  • Vakuoti kukurūzai. Tiesiog nusunkite ir berkite į troškinį pabaigoje. Jei dėsite anksti, jie suvirs ir nebesijaus skonio.
  • Kitos daržovės. Yra dar nemažai daržovių, kurių variacijos tikrai tiktų troškiniui, telieka išbandyti. Tai būtų: šparaginės pupelės (kurios naudojamos su visomis ankštimis), porai, salierai, kopūstai, ropės ir roputės, burokėliai, ridikai, pastarnokai, žirniai, baklažanai, patisonai, moliūgai.

Prieskoniai

Prieskoniai, jų derinimas – sudėtingas klausimas. Todėl neeksperimentuoju bandydamas išgauti daugybės skonių ir poskonių. 2-3 pagrindiniai prieskoniai, neskaitant druskos ir pipirų, suteiks gerą skonį. Siūlau rinktis kažką iš šių:

  • Raudonėlis
  • Isopas (Juozažolė)
  • Čiobrelis
  • Salieras
  • Petražolė
  • Krapas

Keletas veikiančių receptų

Žymos:

Paprastas troškinys, kuris pamaitins kad ir didžiausią pulką žmonių. Jei ruošiatės stovyklauti, plaukti baidarėmis ar į giminės šventę su palapinėmis – čiupkite šiek tiek mėsos, daržovių bei didžiausią savo katilą. Pagyros šefui – garantuotos.

Sudedamosios dalys

  • druska
  • pipirai
  • vanduo
  • jautienos ir kiaulienos maišytas faršas
  • svogūnai
  • česnakai
  • morkos
  • paprikos
  • jaunos cukinijos
  • brokoliai
  • konservuoti pomidorai
  • konservuoti kukurūzai
  • raudonėlis
  • juozažolė
  • petražolės

Gaminimas

  • Į įkaitusį katilą, pakabintą virš laužo, įpilame šiek tiek vandens ir dedame mėsa. Nuolat maišome kol nebelieka raudonos mėsos, o visa pašviesėja.
  • Dedame grubiai pjaustytus svogūnus, maišome kol matyti jog svogūnai suminkštėjo, nuolat maišyti. Dedame druskos ir maltų juodųjų pipirų.
  • Dedame smulkintus česnakus, šiek tiek pakepiname, maišydami.
  • Pilame kubeliais smulkintas morkas, maišome ir šiek tiek pakepiname.
  • Pilame vandens, kad vos viską apsemtų ir troškiname apie 15-20 min.
  • Dedame smulkintas paprikas, pilame pomidorus iš skardinių, išmaišome, dar troškiname 10 min.
  • Dedame stambiais kubeliais pjaustytas cukinijas, sulaužytus brokolius ir konservuotus kukurūzus. Patikrinę dedame druskos, pamaišome.
  • Dedame raudonėlius, juozažolę, verdame ~15 min, tikrinkite ar išvirė brokoliai ir cukinijos.
  • Pasižiūrime ar pakanka druskos. Supilame smulkintas petražoles. Nukeliam nuo ugnies ir duodam šiek tiek ataušti, kad pilant neišsilydytų vienkartiniai indai. Nes jei pilsite iš karto vos ne verdantį – prarasite ir troškinį ir vienkartinį dubenėlį.

Asmeniniai pastebėjimai

  • Naudojant šį receptą teko pamaitinti 24 žmonių kompaniją. Visi liko patenkinti.
Žymos: