Beržynas pavasarį

Internete pamatęs nufotografuotus pirmuosius pavasario žiedus, pavydžiai į juos žiūriu. Gal ir aš kada išlėksiu pabraidyti po dar nespėjusį viso ištirpusio sniego sugerti mišką? Šis savaitgalis itin gražaus oro neprognozavo, tačiau pro debesį vis žvilgčiojanti saulė sugundo išsiruošti į gamtą.

Deduosi fotoaparatą, džiugu, kad nebuvau palikęs išsikrovusių baterijų, tad pasikrauti įdedu tik atsarginę. Dėl viso ko pasiimu ir kitą objektyvą, tačiau beveik garantuoju, kad jis nebus panaudotas. Skubame rengtis. Kaip visada, pirmosios išvykos sukuria daugiausia streso. Nežinia kur sudėti per žiemą nenaudoti daiktai, kur dingo auliniai batai, kur padėtas fotoaparato trikojis. Teks apsieiti be jų. Aunuosi lengvus batus, o pirmam kartui tiks ir be trikojo.

Mes jau mašinoje, nusiteikę pasivaikščioti naujoje vietoje, tad važiuojame neįprasta krytimi, dairydamiesi privažiavimo prie miško. Užnugaryje palikus keletą kaimų matyti, kad žvyrkelis artėja prie miško. Sustojame ir pasičiupę kuprines žingsniuojame į dar šlapią mišką. Ką įdomaus pamatysime šįkart?

Pernykštės uogos

Pirmieji vaizdai gana niūrūs ir akis nepastebi nieko išskirtinio. Bet štai už keleto žingsnių jau matyti kažkas raudonuojant ant žemės. Uogos! Ne, valgyti jų nepuolu. Tiksliai pasakyti negaliu, bet tai arba pakalnutės arba dvilapės medutės pernykščiai vaisai. Abu augalai nuodingi. Tad žmogui jų valgyti nereiktų.

Už poros žingsnių pro pernykščius lapus kelią skinasi žemuogės. Jų žiedų dar teks palaukti, bet prisiminti tą vasarišką uogų ant smilgos vaizdą malonu.

Klausausi. Vėjo visiškai nėra. Aplinkui tvyro tyla, verčianti jaustis net šiek tiek nejaukiai. Ir štai į pagalbą atskrenda žąsys, kurios savo skardžiais balsais jau iš toli kviečia nors trumpam užversti galvas į dangų ir pamatyti pavasario pergalės ženklą – V.

Žąsys jau nugirgsėjo tolyn, tačiau vis dar klausau ar dar kas išsiduos gyvenantis miške. Štai nuaidi keli žemi ir lėti kranklio „Kar, kar“, o miškas vėl nutyla.

Grybai

Klampojame tolyn. Po lapu prisidengę matyti kukurdvelkiai, kiti smulkūs grybai. Mano dėmesį patraukia grybai su mažais „čiuptuvėliais“ ant kepurėlės viršaus. Spėju kad tai galėtų būti kokia nors žvaigždino rūšis, tačiau neesu tuo tikras. Keletas kadrų ir jau judu prie tolumoje gulinčios eglės kankorėžio „graužtuko“. Darbavosi voverė.

Mano mintis apie voveres ir kankorėžius pertraukia Eglės šūksniai:

– Pauliau! Pauliau! … Stirnos!

Džiaugiuosi, kai ne tik man būvimas gamtoje suteikia gerų emocijų ir šiek tiek adrenalino. „Trašku“ per krūmynus link miško keliuko kur buvo pastebėtos tiek triukšmo sukėlusios stirnos. Jų, aišku, jau nematyti, liko tik entuziastingai nusiteikusi Eglė, kuri su šiek tiek gailesčio dėsto:

– Jei tik turėčiau fotoaparatą su geru objektyvu…

Prižadu jai padovanoti žiūronus, kad bent jau galėtų stebėti gyvūnus iš toliau jų neišgąsdindama.

Paėjėjus miško keliuku vaizdas kiek liūdnokas, visur draikosi šiukšlės, seni namų apyvokos rakandai. Kad ir kaip būtų gražu jas surinkti, jų išgabenimui reiktų sunkvežimio. Surenku bent jau išmėtytą galvaninių elementų krūvelę, kuri, mano žiniomis, gana kenksminga gamtai.

Galvodamas apie šiukšlių miške išvalymą, pamažu žingsniuoju toliau. Tolumoje matyti iškirsta plynė. Artėjant prie jos pastebiu peržydėjusio augalo stiebą. Sunku tiksliai atpažint, bet čia galėtų būti kažkoks gegužraibinių šeimos augalas. Bet ne peržydėję augalai man šiandien įdomiausi. Visur labiausiai ieškau mėlynuojančių žibuoklių ir šviesiai rausvų žiedų, kurie išduotų apie augantį žalčialunkį. Žibuoklių žiedų dar nematyti, panašu, kad šiose vietose žemė dar per šalta. Tačiau mano džiaugsmui aptinku kelis jau žydėti pasiruošusius žalčialunkio kerus. Dėl šaltokos pavasario pradžios ir jie skleistis dar neskuba. Dar keletas saulėtų dienų juos turėtų gerokai paskatinti.

Pamažu gręžiamės atgal, šį kartą radau tai ką tikėjausi pamatyti.

Neskubant žingsniuojame atgal. Pamiškės grioviai pilni vandens, čia jis teka net su srove. Kur ne kur matyti žaliuojantys viksvų kuokšteliai, kurie jau nuskabyti miško žvėrių. Skleidžiasi atokaitoje augančio medžio žirginiai. Štai po medžiu įsikūrusiame skruzdėlyne jau pats darbų įkarštis. Gamta pradeda naują metų ciklą.

 

Žiūrėdamas youtube vaizdelius apie išlikimą gamtoje, valgomus augalus, ugnies įskėlimą, pastebėjau, kad karts nuo karto naudojami įvairūs akmeniniai aštrūs įrankiai. Pagrinde kam nors atpjauti, smulkinti, tašyti ar skusti.

Tam reikalui naudojami įvairūs iš akmens pasigaminti aštriabriauniai įrankiai. Juos iš pirmo žvilgsnio nėra taip sudėtinga apsidaryti, tiesiog radus akmenį, jį apdaužome ir gauname „peilį“. Tačiau realybėje taip toli gražu nėra. Visų pirma, didžiausia problema yra tam tikslui tinkantys akmenys. Geriausiai tam tinka vienalytės struktūros akmenys tokie kaip titnagas. Galima naudoti ir kitokius akmenis ir uolienas tačiau nepavyko rasti jų pavadinimų lietuvių kalba. Spėju, kad Lietuvos teritorijoje jų rasti būtų sudėtinga.

Titnago Lietuvoje rasti galime, tačiau tai nėra itin paplitę akmenys, ypač Aukštaitijoje. Tad praleidęs dalį dienos ieškodamas tinkamų vientisos struktūros akmenų geriausiu atveju radau kalkinius, kurie praktiniam naudojimui nėra tinkami, nes nors jų struktūra smulki, bet ji labai netvirta. Žinoma, pirmiems eksperimentams tai buvo visai tinkama medžiaga. Po kelių bandymų pavyko bent jau vizualiai pamatyti kaip atrodo tokių aštriabriaunių akmenų gamyba, nors praktiškai bandant atpjauti su tokia skeveldra, ją iš karto sulaužiau.

Taip eksperimentuojant ir daužant akmenis vienas į kitą labai greitai paskausta rankos. Todėl spėju, kad norint išmokti pagaminti gerai pjaunanti akmeninį įrankį reikia daug praktikos.

Keliaujant Dzūkijos smėlėtais miško keliukais titnago rasite daug. Tačiau rasti tinkamo dydžio ir formos vis vien nelengva.

Pagaliau radęs keletą nemažų titnago luitų visaip bandžiau juos nuskelti, kad liktų aštri briauna, tačiau po daugelio bandymų pavyko pagaminti tik kelias neblogas skeveldras. Verta paminėti, kad daužant akmenis šiek tiek susižalojau rankas, nes daugelis kampų nuskyla labai aštriai ir kartais sunku įvertinti kaip trenkiant akmuo atsirems į nuogą delną.

Jei sugalvosite paeksperimentuoti pasirūpinkite rankų apsauga.

 

 

Ne vienam teko pačiam išgirsti sodo pakraštyje garsiai čirškiantį paukštį, kuris einant artyn neišsigando. Jums aišku pasidarė jo gaila ir nusprendėte jį „išgelbėti“, nes aplinkui laksto daug šunų ir kačių, kurie šį vargšelį nugalabys. Grybautojai ar kiti miško lankytojai sugeba rasti stambesnių gyvūnų jauniklių, kuriuos nedvejodami nešasi namo.

Dažniausiai nutinka taip, kad patys „gelbėtojai“ pribaigia jauniklį, kurio gelbėti nereikėjo. Vargu ar žinote kuo tokį jauniklį maitinti, kodėl jis buvo neprižiūrėtas tėvų.

Priežasčių gali būti įvairiausių:

  • tėvai išmetė sergantį jauniklį iš lizdo;
  • tėvai susilaukė per daug palikuonių ir jų išmaitinti nepavyks;
  • radote trumpam paliktą jauniklį kai tėvai šiuo metu ieško jam maisto;
  • prisiartinę nuvijote jauniklio tėvus;
  • ir t.t.

Tad atsakymas ką daryti radus gyvūno jauniklį paprastas – palikite jį ramybėje ir leiskite tėvams pasirūpinti jais. Jei tai tikrai tėvų paliktas jauniklis – šiuo reikalu pasirūpins gamta. Jis bus grobis plėšrūnui, kuris nesidomi ar jauniklis sirgo ar buvo neprižiūrėtas tėvų, o juo pamaitins savo jauniklius.

Nesijauskite gamtoje visagaliais, gamta puikiai susitvarkys pati.

 

 

Mariaus Čepulio „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ – puiki knygą, kuri buvo išleista itin tinkamu metu. Artėjant pavasariui vis labiau pasiilgstame žalumos ir gyvybės, kuri taip iš arti parodyta autoriaus albume.

Nuotraukų aprašymai kūrybiški ir kartais netikėti, priverčiantys nusišypsoti. Labai įdomu skaityti istorijas, kurios lieka už kadro – kiek visko nutiko kol ši akimirka atgulė į foto aparato skaitmeninę kortelę. Visgi manau, kad tekstas perteikia tik labai mažą dalį jausmų užplūstančių padarius tą taip ilgai lauktą kadrą, ar to nusivylimo, kuris kamuoja grįžus namo ir apsirgus po dienos praleistos mirkstant šlapynėje.

Nežinia kokie buvo autoriaus ir leidybos komandos užmojai – sudominti, supažindinti, parodyti gamtinę įvairovę, o gal sukelti pavydą? Svarbiausia tai kokį poveikį pajuto pats knygos skaitytojas. Pripažinsiu – pavydu matyti tiek gražių kadrų. Tačiau likau dar labiau susižavėjęs gamta, pajutau stiprų norą vėl čiupti fotoaparatą ir lėkti į pievas ieškoti dar nematytų augalų.

Albume išlaikytas labai palankus teksto ir nuotraukų santykis. Viską su pasimėgavimu perskaičiau per 3 vakarus. Tad tikrai nebuvo gaila išleistų 18 Eur.

Albumą įsigijau iš leidyklos Lututė

 

Galbūt ne visi žinote, bet ir Lietuvoje auga keletas vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Visas jas galima sutikti pelkėse, augančias ant kiminų arba vandenyje. Šie augalai negaudami visų reikiamų maisto medžiagų iš substrato, kuriame įsitvirtinę šaknimis ar kuriame plūduriuoja, dalį medžiagų gauna iš sugautų smulkių vabzdžių ar kitų gyvių.

Kaip šie augalai pagauna savo aukas

Vabzdžių sugavimui jie dažniausiai pasitelkia ataugas su lipniais lašeliais, kurie neleidžia priviliotai aukai lengvai pasprukti. Tokiu vabzdžių sugavimo būdų naudojasi Lietuvoje augančios saulašarės bei tuklės.

Aldrūnės auga panirusios vandenyje, savo aukas uždaro susiveriančiose gaudyklėse, kurios reaguoja į viduje esančių plaukelių sudirginimą.

Kita vabzdžiaėdžių augalų gentis – Skendeniai. Šie augalai savo vandenyje esančiuose lapuose turi tik į vidų laidžius maišelius, kurie praleidžia vandenį ir smulkią vandens gyvūniją. Ten patekusios aukos į išorę pasprukti nebegali, o skendenio išskiriamos medžiagos aukas suvirškina.

Lietuvos vabzdžiaėdžių augalų rūšys

Naudingos nuorodos

  • Jei esate didelis vabzdžiaėdžių augalų mėgėjas, daug naudingos informacijos apie egzotiškesnes jų rūšis, priežiūra ir auginimą arsite svetainėje musekautas.lt
  • Wikipedija

Plovas – vienas iš tų patiekalų, kur papasakojus, kad ruošiatės jį gaminti, tuojau atsiras žmogus, kuris žinos tą „tikro plovo“ receptą. Mat tas, kurį ruošiate jūs yra kažkuo blogas. Niekada nesivaikiau utopinių receptų, kuriuose naudojami labai brangūs ingredientai ar sudėtingas gaminimo procesas. Tad dalinuosi išbandytu ir paprastu plovo receptu, kuriame panaudojami gana kasdieniški produktai.

Skaniam plovui paruošti reikės

  • 3 skiltelės česnako
  • 2 morkos
  • 1 svogūnas
  • 700 g kiaulienos sprandinės
  • 400 g ryžių
  • 1000 g vandens
  • 2 lauro lapai
  • 10 kvapiųjų pipirų žirnelių
  • 1 a.š. grūsto kumino
  • 1,5 a.š. druskos
  • 1 a.š. juodųjų pipiru
  • 1 a.š. saldžiosios paprikos miltelių
  • 0,5 a.š. prieskonių „artimieji rytai“ (arba kažko panašaus)
  • 2 v.š. aliejaus

Kaip paruošti plovą

  • Dedame kaisti keptuvę ir tuo tarpu pjaustome kiaulienos sprandinę 1,5 x 1,5 cm gabalėliais. Kai jau keptuvė karšta, į ją pilame porą šaukštų aliejaus ir gerai kepiname mėsą apie 10 min. Labai dažnai nemaišykite, leiskite mėsai lengvai apskrusti.
  • Tarpuose, kai nemaišome kepančios mėsos, nuskutame morkas ir nulupame svogūnus. Morkas sutarkuojame rupiai, o svogūnus supjaustome gana stambiais gabalėliais. Česnakus paruoškite kaip jums labiau patinka. Galite pjaustyti smulkiai ar stambiai, ar net visai nepjaustę ir net nelupę juos ištrėkšti.
  • Ruošiame mėsą plovui
    Ruošiame mėsą plovui

    Po 10 min, jei mėsa gražiai paskrudo, pilame visas smulkintas daržoves, šaukštelį druskos, visus prieskonius, ir dar pakepame apie 10 min, kol svogūnai ir morkos iškepa. Dabar jau reikia maišyti dažniau. Jei matote, kad keptuvė labai sausa, nepabijokite įpilti šiek tiek aliejaus.

  • Baigus kepti daržovėms ir mėsai, keptuvės turinį verčiame į puodą, kuriame baigsime gaminti plovą. Ant mėsos pilame nuplautus ryžius, litrą vandens ir gerai pamaišome. Atsukame didelę kaitrą ir laukiame, kol viskas užvirs.  Nuolat pamaišome, nes tik supilti ryžiai gali lipti prie puodo dugno. Kai puodas jau kunkuliuoja, viryklės kaitrą sumažinkite ir palikite virti 20 min.
  • Po 20 minučių ryžiai dar nebus visiškai išvirę, tačiau viryklę išjunkime. Greitai pravėrus dangti ir neleidžiant, kad puodas atauštų, pamaišykime. Jei matyti, kad išgaravo daug vandens – įpilame šiek tiek iš virdulio.  Greitai uždenkime puodo dangti.
  • Dabar lieka leisti plovui ramiai pabūti bent 40 minučių. Geriausia kuo šilčiau. Pvz.: apvyniojus puodą popieriumi, o paskui rankšluosčiu. Galite to nedaryti, bet taip palaikius skonis tikrai bus nepalyginamai geresnis.

Išlaukus tas ilgas 40 minučių plovą galima valgyti. Skanaus!

Žymos:

Norint, kad jūsų darželyje prie namų ar sodyboje lankytųsi įvairūs drugiai ir bitės, verta pasodinti juos pritraukiančių augalų. Dalis jų yra lankomi dėl to, kad yra itin medingi, kitus išskirtinai mėgsta tam tikros rūšys.

Bitė ir boružė lanko scylės žiedą
Bitė ir boružė lanko scylės žiedą

Pradėkime nuo medingųjų augalų.

Itin gausiai bičių lankomi pavasarį pražystantys klevai, o vėliau vasarą – liepos. Ankstyvą pavasarį, tik nutirpus sniegui, pasirodo krokų, scylių, hiacintų, puškinijų žiedai. Juos nuolatos tikrina bitės ir kamanės.

Pavasariui įsibėgėjus, atėjus vasarai daug dėmesio susilaukia bitinė facelija, apskritagalvis bandrenis, baltažiedis ir geltonžiedis barkūnas, raudonėliai, čiobreliai.

Dažnai stebint gamtą, matyti, kad darželyje augančias ežiuoles itin noriai lanko bitės ir drugiai, jie taip pat neaplenkia vėlyvesnių žiedų didžiųjų vilkpupių, viržių.

Taip pat skaitykite

Kaip užauginti gamtos vaiką

Baigiau skaityti leidyklos Vaga išleista Scott D. Sampson knyga „Kaip užauginti gamtos vaiką: meilės gamtai menas ir mokslas“. Knyga įdomi, pakankamai lengvai skaitoma, joje daug nuorodų į kitas panašaus pobūdžio knygas, tačiau apimtis per didelė. Manau dalis informacijos kartojasi keliuose skyriuose, o išsakomos idėjos galėtų būtį perteiktos trumpiau. Nežiūrint į tai, knygoje išsakyta nemažai gerų patarimų ir minčių kaip ugdyti vaiko meilę gamtai ir mokytis iš jos. Keletas esminių patarimų ir idėjų, kurios kilo ar liko atmintyje perskaičius knygą:

  • Pradėti domėtis gamta galima bet kokiame amžiuje;
  • Skirtingo amžiaus vaikams reikia skirtingų užsiėmimų gamtoje;
  • Gamta paprasčiau domėtis ten kažką veikiant ir tada ieškant atsakymų į iškilusius klausimus;
  • Nuolat uždavinėkite vaikams klausimus bei prašykite papasakoti ką matė ir jautė būdami gamtoje;
  • Vargu ar sudominsite vaikus gamta vien mokydamiesi atskirus organizmus ir jų pavadinimus. Domėkimės visuma, tarpusavio ryšiais;
  • Palankiausia vieta mokytis apie gamtą yra netoliese esanti natūrali gamta, o ne namai, biblioteka, kompiuteris ar vadovėlis. Šios priemonės padės atsakyti į iškilusius klausimus, tačiau tam, kad jie kiltų turite būti lauke;
  • Technologijos ir gamta yra neatsiejami dalykai, jie gali būti puikiai derinami besimokant pažinti gamtą;
  • Dažnai dėdė ar teta yra geresnis gamtos mokytojas nei tėtis ar mama, ne dėl to, kad jie daugiau žino apie gamta. O todėl, kad su jais atviriau savo patirtimis dalijasi vaikai;
  • Mokytis gamtoje smagiau su bendraminčių kompanija. Tam puikiai gali pasitarnauti suburti šeimų ar draugų gamtos stebėjimo klubai ar būreliai.

Šeštadienį vaikščiojau natūraliomis pievomis ir upės pakrante. Sekmadienį leidžiu laiką prie namų. Sode jau pilna obuolių ir įvairiausių uogų, paskutiniuose žieduose dar gausu bičių, kurios pamažu ruošiasi žiemai.

Gausus aviečių derlius
Gausus aviečių derlius

Šiais metais gausu obuolių ir kriaušių, nemažai vynuogių. Ima kristi jau spėjusios prinokti aktinidijų uogos. Pasižvalgius veislinių aviečių lysvėse jau rasime ką suvalgyti. Štai dėmesį patraukia darželio puošmenos – čia dideles raudonas uogas kelia plaukuotosios avietės. Kiti jas vadina avietės ir žemuogės hibridu, šiaurinėmis avietėmis. Tai dideles, maloniai rūgštoko skonio, uogas užauginantis augalas. Uogų prisirpsta tik keletas, o augalo keras tikrai nemažas, tad nusprendę auginti, tinkamai parinkite jam vietą.

Paragavęs uogų einu takeliu, o kelią pastoja didžiulis vikšras. Jis greitai rėplioja cementiniu grindiniu ieškodamas kur pasislėpti. Paukščiui tai būtų tikrai „riebus kąsnis“. Šį įspūdingą padarą esu sutikęs anksčiau. Tuomet bent porą jų aptikau sutrūnijusioje medienoje, tik tada jis buvo kiek mažesnis, galbūt tik 1 metų. Anąsyk išsiaiškinau jog tai Kvapusis medgręžis. Nors pasitikslinus paaiškėja, jog dabar jis vadinamas Gluosniniu medgręžiu. Iš šio vikšro turėtų išsiristi neišvaizdus, bet didelis, pilkai margas drugys.

IMG_6494
Šeirys

Pasidžiaugus įspūdingu vikšru, dairausi, eidamas sodybos keliuku. Ir štai tolėliau, ryškiai oranžiniais sparnų kraštais, mirga daug Admirolų. Ne, tai ne karinis laipsnis, o gražūs dieniniai drugiai. Jų čia skraido ir tupi ant kelio daugiau nei dešimt. Ir kas čia juos priviliojo? Dauguma tupi ant seno beržo kamieno, kur srūva sulą. Spėju, kad beržą palaužė vėtra, kur iš įtrukimo ėmė tekėti skystis, pritraukiantis drugelius, muses ir vabalus.

Po kurio laiko pastebiu, kad vienas drugys kitoks. Jo sparnai juodi, su geltonais pakraščiais. Tačiau tai tikrai ne Machaonas, kurių šioje vietoje pasitaiko. Pasiaiškinęs suprantu – tai Šeirys. Pasak aprašymo, gana retas drugys Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad sodyboje prieglobstį randa tokie gyventojai. Galbūt tai lemia auginamų gėlių įvairovė.

Blakės kareivėliai doroja blakę
Blakės kareivėliai doroja blakę

Už sodybos ribų matyti neseniai nukultas laukas. Paprastai dirbamų laukų pakraščiuose pamatysime nemažai augalų rūšių, ypač tų, kurias vadiname piktžolėmis. Palaukė nenuvilia ir šį sykį. Oranžiniais žiedais pasipuošęs dirvinis progailis. Su šiuo augalu pirmą kartą susidūriau prieš kelis metus, tuomet buvau be fotoaparato, tad teko piešti. Nieko nelaukdamas šaukiu tolėliau su fotoaparatu spragsinčią Eglė ir prašau, įamžinti šį apyretį augalą.

Einant palauke matyti daug baigiančių žydėti paprastųjų morkų. Jų žiedais džiaugiasi skydblakės. Apsižvalgęs toliau matau kupstus peržydėjusių jonažolių, ilgais stiebais į kelias puses rėpliojančių dirvinių vijoklių.

Neužmirštu nuleisti akių žemiau. Tarp žolynų susipynusios savo šleivas kepures kelia garbanotosios alvytės. Jų akyti kotai primena siaubo filmus, o šalia jų kitą blakę dorojantys blakės kareivėliai dar labiau stiprina šiurpią nuotaiką. Tačiau neišsigąskite, tai tik vaizduotė. Garbanotoji alvytė nenuodingas grybas, o blakės kareivėliai, nors sutinkami didelėmis „kariaunomis“, jūsų nenuskriaus.

Galerija

Dar žydi aguonos
Dar žydi aguonos

Prieš paskutinis rugpjūčio savaitgalis pasitaikė šiltas. Prognozuotas lietus manęs nepasiekė, tad puikiai praleidau laiką gamtoje. Šeštadienio vidudienį, šviečiant saulei, teko pasivaikščioti prie Nevėžio.

Žingsniuojant asfaltuotu keliu, šalikelėse, dar matyt pavieniai žydinčių aguonų birulių žiedai. Nenustembu pamatęs kelias sunokusias aguonų sėklų dėžutes. Jos laukia, kol vėjas, siūbuodamas jas į šalis, išbarstys sėklas. Jei vėjui šio darbo atlikti nepavyks, prisidės sėklas mėgstantys paukščiai.

Šalikelėse matyti daug žydinčių mėlynžiedžių ir geltonžiedžių liucernų, iš tolo pastebiu savo pūkuotose sėklų skristukuose susipynusias usnis. Pažvelgus iš arčiau, dar randu pavienius žydinčius žiedus. O štai tolėliau nuo kelio, stiebų viršūnėse matyti praviros baltažiedžio šakinio sėklų dėžutės. Jas pabėrus į delną nesunku sumaišyti su aguonomis. Paragauti nedrąsu, nors ir nepamenu, kad šis augalas būtų nuodingas.

Kraujažolė rausvais žiedais
Kraujažolė rausvais žiedais

Tolumoje esančioje ganykloje baltuoja kraujažolės. Sustoju pamatęs rausvais žiedynais pasipuošusių augalų pulkelį – tai tos pačios kraujažolės, tik atrodo žymiai dekoratyviau. Jei patrinsite jos stiebą ar lapą pajusite būdingą aštrų kvapą. Panašus kvapas pakutens jūsų nosį, jei patrinsite bitkrėslės žolę.

Žingsniuoju prie netoliese tekančio Nevėžio. Einant keliuku matyti žydinčių gysločių kupstai, o tolumoje rausvais žiedais pasipuošė putokliai. Prisiartinęs pastebiu, kad žiedai atrodo kiek neįprastai – pilnaviduriai, tad tai jau įdomesnis fotografijos objektas.

Dygliavaisio virkštenio "agurkas"
Dygliavaisio virkštenio „agurkas“

Nevėžio pakrantėje

Priartėti prie vandens ne taip paprasta, tenka eiti pakrante ir žvalgytis praminto takelio. Tačiau tokio nematyti, panašu, kad žvejai čia užsuka retokai. Pagaliau randu patogų priėjimą prie vandens, o perbridęs aukštas žoles suprantu radęs tinkamą vietą stebėti paupiui.

Šalia augančius krūmus apsivyniojęs dygliavaisis virkštenis. Šiuo metu jis gausiai žydi, o pavėsyje jau kaba mažus dygliuotus arbūzus primenantys jo vaisiai, kurie prinokę turėtų iššaudyti sėklas aplink. Augalas labai gerai plinta vandens pakrantėmis, tad Nevėžio, Mūšos pakrantėse tokiu metu jų pamatysime nemažai.

Čiobreliai
Čiobreliai

Žvelgiu į netikėtai skaidrų Nevėžio vandenį. Jame plaukioja nedidelių žuvelių burys, karts nuo karto praplaukia kelios stambesnės. Spėju ten ūgtelėję šapaliukai, nors garantuoti negaliu. Žvelgiant iš kranto, žuvį atpažinti nelengva.

Sekliame vandenyje – dideli ajerų sąžalynai, pakrantėje žaliuoja didžiosios dilgėlės. Girdžiu, kad mano apsilankymu nepatenkintas mažas paukštelis, kuris triukšmauja ir šnara krūme už nugaros. Tad apžvelgęs pakrantės augaliją ropščiuosi atgal, kur mano akis užkliūna už varpotosios veronikos, mėlynžiedės notrelės ir kupsto čiobrelių. Pastarieji kiek kitokie nei man įprasta matyti. Gali būti, kad tai ne paprastasis čiobrelis. Deja, nepamenu kaip juos reikia atskirti. Tad turėsiu ką veikti atsivertęs žinyną.

Pamažu grįžtu namo. Pagalvoju, kad ir kiek laiko praleistum gamtoje – ji vis turi kuo nustebinti.

Galerija