Šaltalankiai

11 Lap 2017

Šaltalankis – daugiametis, dvinamis krūmas arba neaukštas medis. Šakos lapuotos, aštriais dygliais, kurie saugo vėlyvą rudenį subręstančias, oranžines, saldžiarūgštes, stipraus kvapo ir išskirtiniu prieskoniu pasižyminčias uogas.

Šaltalankių krūmai dažnai aptinkami augantys smėlėtuose, žvyringuose šlaituose, atvirose vietose. Kadangi augalai dvinamiai, gali pasitaikyti krūmų ant kurių ryškiai oranžinių uogų niekada nepamatysite.

Kartais šaltalankių krūmai auginami kaip dekoratyviniai krūmai prie namų, soduose. Iš jų galima formuoti sunkiai praeinamas gyvatvores. Yra išvesta bespyglių šaltalankių veislių, kurios leis šiek tiek lengviau nuskinti sunokusius vaisius.

Šaltalankių uogos padengtos tamsesnių taškelių apnašomis

Šaltalankių uogos padengtos tamsesnių taškelių apnašomis

Šaltalankių uogos įprastai ryškiai oranžinės, pasidengusios smulkiais tamsesniais taškeliais, kurie palietus nusivalo. Uogos bekotės, prisitvirtinusios tiesiai prie šaltalankio šakų, dėl to jas sunku skinti. Tinkamai prinokusios lengvai traiškosi, dėl to taikomi įvairūs metodai kaip paprasčiau nuskinti šaltalankio uogas jų nesugadinus.

Du būdai kaip lengviau nuskinti šaltalankio uogas jų nesugadinus

Vienas iš tokių būdų – užšaldyti nupjautas šaltalankio šakeles su visomis uogomis, ir tuomet jas lengvai nuskinti. Tokiu būdu uogos atrodo sveikos ir netampa koše. Tačiau kerpant šakeles apgadinamas šaltalankio krūmas, kai kuriais atvejais taip galima suniokoti ir estetinę šaltalankių sąžalyno išvaizdą.

Kitas gana archajiškai atrodantis šaltalankių uogų skynimo būdas – uogas “nubelsti” nuo krūmo. Žiema po krūmu patiesiama medžiaga ant kurios gali kristi uogos, o šakos daužomos medžiaga apvyniota kuoka.

Kaip išsaugoti šaltalankio uogas tolimesniam naudojimui

Surinkus uogas jas galima įvairiai apdoroti tolimesniam naudojimui. Iš šaltalankių uogų gali būti spaudžiamos sultys, verdama uogienė, džemas, ruošiamas sirupas, uogas galima sutrinti su cukrumi. Šaltalankių uogų produktai yra malonaus skonio, specifinio kvapo ir ryškios spalvos. Pats paprasčiausias būdas paruošti šaltalankius vėlesniam naudojimui – juos sutrinti su cukrumi ir sandariuose induose laikyti šaldytuve.

Šaltalankių uogos patinka ne tik žmonėms bet ir įvairiems paukščiams, kurie jas, ypač žiemą, mielai lesa. Tad jei pastebėjote uogomis aplipusį šaltalankių krūmą ir ruošiatės jas nusiskinti žiemą, nebūkite tikri, kad jas te dar rasite prabėgus kelioms dienoms.

Šaltalankiai istorijoje

Istorijos šaltiniuose šaltalankiai minimi jau nuo seno. Jų botaninis pavadinimas kilęs nuo žodžio reiškiančio “arklys”. Rašoma, kad šaltalankių duodavo nuvargusiems arkliams, kurie nuo jų lengviau atsigaudavo.

Šiais laikais šaltalankiai dažnai naudojami žmonių kaip malonaus skonio ingredientai ruošiant maistą, konditerinius gaminius, gėrimus.

Medicina ir šaltalankiai

Liaudies medicina vis dar naudoja šaltalankių uogas ir aliejų. Pastarasis gaminamas iš šaltalankių uogose esančių labai aliejingų sėklų. Dažniausiai minima nudegimo žaizdų gijimą gerinantis poveikis, regeneracinės, virškinimą gerinančios savybės.

Oficialūs medicininiai tyrimai nepatvirtina nei vieno liaudies medicinoje taikomo poveikio kaip galutinai ištirto. Pavyzdžiui nudegimus gydančios savybės nėra atmetamos, tačiau nurodoma, kad yra žymiai efektyvesnių preparatų.

Šaltalankiai Lietuvoje

Lietuvoje aptinkama vienintelė sulaukėjusi, kartais auginama rūšis:

Naudotos literatūros sąrašas

Dažnai išsikepame šašlykų daugiau nei jų galime suvalgyti iš karto. Žinoma, skanu juos suvalgyti ir šaltus vėliau ar rytojaus dieną, bet man nėra nieko skanesnio nei iš jų išvirti šašlyko sriubą. Tam nereikia labai daug šašlykų, nėra labai svarbu ir iš kokios mėsos jis buvo ruoštas. Tinka kiauliena, aviena, paukštiena ar triušiena. Svarbu, kad mėsa buvo apskrudinta ir įgavo tą tikro laužo dūmo kvapą.

Tokią sriubą ne visada norėsis ruošti iš karto kitą dieną po šašlykų kepimo, tad atšalusius galite susidėti į maišelius ir užšaldyti. Vienai porcijai išvirti sunaudoju apie vieną iešmą šašlykų, dažniausiai daugiau nelieka. O jei lieka –  juos suvalgome tiesiog užkandžiaudami.

Tad jei jau nusprendėte tokią sriubą virti –  štai jums nesudėtingas ir gana greitai paruošiamos šašlyko sriubos receptas.

Print Recipe
Kaip gaminti šašlyko sriubą
Prep Time 40 minučių
Servings
žmonėms
Ingredients
Prieskoniai
Prep Time 40 minučių
Servings
žmonėms
Ingredients
Prieskoniai
Instructions
  1. Pilame vandenį į vidutinio dydžio puodą ir užkaičiame virti ant vidutinės kaitros ugnies
  2. Pjaustome šašlykus smulkiais gabalėliais. Supjaustę iš karto pilame į užkaistą puodą su vandeniu ir uždengę dangtį paliekame virti.
  3. Nulupam svogūną ir česnako skilteles, nuskutam morką. Morką pjaustome nedideliais gabalėliais. Užkaičiame keptuvę. Svogūną pjaustome gana stambiais gabalėliais. Griežinėliais supjaustome česnaką.
  4. Kai keptuvė jau įkaitusi, pilame porą šaukštų aliejaus. Beriame svogūnus ir morkas. Kepame ant kaitrios liepsnos. Kai svogūnai ir morkos jau šiek tiek parudavę, pilame česnaką ir pakepame viską kartu dar porą minučių. Česnako jau neperkepkit.
  5. Apkepusias daržoves verčiame į jau verdantį puodą su šašlykais. Pilame čiobrelius. Pilame ryžius ir laukiam kol užvirs. Užvirus pamaišom ir sumažinam ugnį. Dabar duokime sriubai virti bent 20 min ant silpnos ugnies.
  6. Kai jau lieka 5 minutės pilkite druskos, maltų pipirų, aštrių prieskonių ir leidžiama pabaigti virti.
  7. Dabar jau paskutinis paragavimas, jei trūksta dėkit druskos ar aštrumo.
  8. Valgome!!!
Share this Recipe

Šią knygą reikia vertinti tik kaip meno kūrinį, bet ne informacinį leidinį. Matyt tikėjausi daugiau praktinės informacijos, ilgų pasakojimų, tikrų gamtos detalių aprašymo, įspūdingų fotografijų.

Mano nuomone šiame albume panaudota per daug netradicinių spaudos elementų. Taip, jie sukelia “Oho, geras…” efektą, bet tik tiek.

Pabandau išvardinti šios knygos įspūdžio detales:

  • didžiulė kaina
  • keli skirtingi foto viršeliai
  • didelis formatas
  • medžiaga aptrauktas viršelis
  • lapai su iškiliais elementais (nežinau kaip tai tiksliai vadinasi)
  • nuotraukos per visą atvartą

Kelios gamtos fotografijos tikrai prikaustė ilgesniam laikui. Tačiau dalis pasirodė tarsi įsimaišiusios netyčia. Labai įstrigo tos metų laikų spalvų gamos nuotraukos, kurių visiškai nesupratau – lapas su didele “blur” fotografija.

Pirmieji tekstai trumpi, abstraktūs. Patiko pasakojimai apie žmones.

Receptai ir jų nuotraukos

Absoliutus menas. Labai svarbu paminėti, kad šiame restorane neesu buvęs, bet jei taip iš tikro atrodo patiekalai tai klausimas ar jie skirti valgymui ar tik grožėjimuisi. Knygos gale pateikti receptai, kuriuos vargu ar atrinktumėte pagal fotografijas.

Apibendrinant

Tai knyga pervertimui, pasigrožėjimui, kuri galbūt tiktų padėti kavinėje, dėl įspūdingo formato papuošianti jūsų lentyną. Jei būčiau turėjęs galimybę ją perversti prieš įsigydamas labai abejoju ar būčiau pirkęs.

 

Ši knyga tikra informacijos apie mišką ir gamtą bomba. Temų spektras labai platus, kai kurios iš jų nagrinėjamos plačiai, kitos vos paliečiamos, apie tračias tik užsimenama sakiniu ar keliais. Perskaitęs sužinojau tikrai daug naujo, tekstai ir mintys davė naujų įžvalgų apie gamtą, temų apie kurias anksčiau gal net nesusimąsčiau.

Sunku nusakyti kodėl, bet perskaičius knygą kyla mintis, kad geriau ta knyga būtų išleista kaip keletas atskirų knygų. Tarsi nėra vienos autoriaus minties, daug dėstomos srities šuolių.

Gal ne visai tinkamai parinktas knygos formatas, puslapiai platūs, o teksto dažnai daug, kartais sunku rasti kitą eilutę. Cituojamas tekstas atspausdintas kursyvu, kuris irgi sunkina skaitomumą.

Galiausiai knygą vertinu teigiamai, nes davė peno naujiems apmąstymams, perspektyvai. Kitaip tariant knyga atliko savo darbą.

Rudeniniai pasivaikščiojimai itin malonūs. Oras gaivus, ne per karštas, pakankamai drėgnas ir į kraujo atsargas nesikėsina uodės. Nors erkės šiuo metu vėl žymiai aktyvesnės, tai neatbaido gamtos mylėtojų nuo pasivaikščiojimų paupiais.

Oras savaitgalį pasirodė saulėtas ir pakankamai šiltas. Net užlipus į pačią Krekenavos bokšto viršūnę nėra taip šalta. Nuo jo vaizdas paprastas, bet mielas akiai: laukai, Nevėžio vingiai, tolumoje dangų remiantys bažnyčios bokštai. Čia lankausi ne pirmą kartą, tad vaizdas jau matytas, tik paskutinį kartą tai buvo pavasaris ir viskas buvo žalia, o dabar spalvų paletėje vis daugiau geltonos bei raudonos rudens lapų spalvos.

Žydi ežeinis

Apžiūrėjus bendrą kraštovaizdį leidžiamės arčiau žemės. Čia dauguma žolynų jau baigia savo vegetacijos laiką, žolės nurudavę, žiedų nebe daug. Bet dėl to dar geriau. Kiekvienam žiedui galima skirti daugiau laiko. Pritūpus apžiūrėti kas lanko paskutinius rudens žiedus. Daugiausia matyti kraujažolės, kur nekur baltojo šakinio žiedai, po kelmu slepiasi skurdus ežeinio kerelis su žiedais. Tolumoje matyti ne vienas pulkelis žydinčių vienmečių šemenių. Atidžiau pažvelgus į žalią pieva matyti ir ne tokių ryškių žiedų: smulkučiais baltais žiedais skleidžiasi takažolė, žiedynus iškėlusi siūbuoja aukšta svidrė.

Plačialapio šaukščio lapkotis

Prieinu arčiau Nevėžio vagos. Pakrančių žolynai parudavę, ne dėl šalnos, bet apnešti išsiliejusio vandens sunešto dumblo. Tvyro stiprus kvapas , tačiau jis ne bjaurus. Paėjus toliau matyti didžiulis plačialapių šaukščių laukas. Jų didžiuliai lapai man siekia smakrą ir tiesiogine žodžio prasme galima slėptis po jais, tik ne po pernykščiais, nes jie iki žiemos visiškai sunyksta. Kol kas dar tvirtą, platų lapą laiko stambus, rabarbarą primenantis, lapkotis. Plačialapis šaukštis nėra labai dažnas augalas Lietuvoje, mėgsta drėgnas, šaltiniuotas augimvietes, o čia prie almančio upeliuko jam puiki augimvietė.

Link Kiršino

Europinio ožekšnio vaisiai

Šaukščiai palikti ramybėje. Važiuojame prie Kiršino upelio. Šis gana ilgas upelis įteka į Nevėžį. Šį pavasarį jo pakrantėse fotografavau pievinę vingiorykštę, susipažinau su vingiriais, kurių anksčiau net nepastebėdavau. Šį kartą mėgaudamasis einu upelio pakrante, klausausi garsaus jo čiurlenimo. Ir štai akį patraukia europinio ožekšnio krūmai, kurie šiuo metu apsipila rausvai oranžinėmis uogomis. Žmogui jis šiek tiek nuodingas, bet tam tikros paukščių rūšys juos lesa.

Kiršino pakrantėje

Prasibrovęs pro aukštą žolę patenku į palinkusio medžio sukurtą “kambarį” prie vandens. Apima iš ties malonus ramybės jausmas. Kažkur toliau čiulba paukščiai, čiurlena upelis, blizga upelio vanduo, į kurį atsimuša vidudienio saulės spinduliai ir neįprastai apšviečia palinkusį medžio kamieną iš apačios. Puiki vieta pabūti ramybėje su gamta.

Pasinaudojęs pasitaikiusia proga taip prastoviu gal pusvalandį, pastebėdamas jau peržydėjusį ir sėklas išbėrusį bervidį, potvynio atneštą virkštenio “agurkėlį”. Staiga pūstelėjęs vėjo gūselis paberia daugiau lapų nuo medžio. Metas judėti toliau.

Dar noksta gervuogių uogos

Skinuosi kelią per gervuogenojus, suvalgau kelias prinokusias gervuogių uogas, kurios gaivina savo rūgštele. Žiedų prie gervuogių nematyti, tik peržydėjusio skudučio žiedynai, nokstančios šilingės sėklų dėžutės ir nepažinta viksva.

Begalvodamas apie matytą viksvą žengiu tolyn kažkada važinėtu keliuku. Sutraška krūmai, lengvu dunksėjimu kažkas skubiai pasišalina. Galbūt stirna? Stabtelėjęs žvalgausi aplinkui, gal dar kas sujudės tolumoje, bet veltui. Tyla.

Grįžtu iš paupio

Fotoaparato baterija senka, tad apsisuku grįžti atgal. Ir štai ant krūmo žvilga juodos uogos. Taip, tai šunobelė, iki šiol taip ir neteko jos gyvai pamatyti, o vis norėjau, nes buvau skaitęs jog lengva sumaišyti su šaltekšniu. Atskirti šiuos neaukštus medžius galima pagal lapo gyslų skaičių. Ir tikrai, šunobelės lape matyti tik kelios ryškios gyslos, o tiksliau po 3 kiekvienoje pusėje (šaltekšnio po 6 abejose pusėse). Fotografuoju tikėdamasis, kad galutinai neišseks baterija. Ir pasiseka.

Žingsniuodamas pieva link automobilio pastebiu dar nematytą salierinį augalą, žiedai smulkūs, balti, tačiau lapai užduoda mįslę. Bus puiki proga dar kartą perversti salierinių gentis ir išsiaiškinti kas jis toks.

Nepažintas salierinių augalas

Dygiosios šunobelės vaisiai

Būnant gamtoje kas karta malonu ne tik mėgautis raminančiais gamtos garsais, bet ir pamatyti jau anksčiau sutiktus augalus kitu metų laiku, kitomis aplinkybėmis, augančius šalia kitokių kaimynų. Gamta visada pilna atradimų, užmena naujų mįslių. Tik spėk į juos ieškoti atsakymų.

Galerija

Žymos: ,

Alkaloidai

28 Rgp 2017

Tai kristalinė arba amorfinė (beformė) medžiaga aptinkama augaluose. Ji neturi spalvos ar kvapo, tačiau yra kartaus skonio.

Alkaloidai aptinkami įvairiose augalo dalyse: sėklose, lapuose, žievėje, šaknyse, vaisiuose. Sukaupti kiekiai priklauso nuo vegetacijos laikotarpio. Augalo žolėje jų daugiausia žydėjimo metu. Tuo tarpu žievėje, vaisiuose bei šaknyse jie susikaupia vegetacijos pabaigoje – dažniausia rudenį.

Augale gali kauptis skirtingi kiekiai alkaloidų. Kai kuriuose augaluose aptinkami pavieniai, kituose galima aptikti net daugiau nei dešimt alkaloidų. Jie gali būti giminingi arba visiškai skirtingi. Alkaloidų kiekiai augale taip pat varijuoja: kartais jie sudaro tik 0,01%, bet pasitaiko kai tai net 16% viso augalo dalies masės. Nurodoma, kad pasaulyje išskiriama daugiau kaip 5000 skirtingų alkaloidų rūšių.

Alkaloidai stipriai veikia žmonių organizmą. Dalis jų yra nuodingi, dėl to augalus turinčius gausius kiekius alkaloidų patariama rinkti ir naudoti labai atsargiai.

Kaip žinia – gamta visų namai. Bet kai tam tikros rūšys keičia savo gyvenamąją vietą jos ima stipriai konkuruoti su kitomis rūšimis. Kai kurie augalai nustelbia silpnesnius, tad žmonės būdami gudresni bando išvyti tuos, kurie jiems nenaudingi. Šį kartą pasižvalgykime po Lietuvos invazinių augalų sąrašą. Kokie tai augalai ir kur juos galima pastebėti.

Sosnovskio barštis

Net iki 4 m aukščio užaugantis žolinis augalas dideliais lapais ir skėtiškais žiedais. Lietuvoje plinta pakelių grioviuose, nešienaujamuose laukuose, kai kur ganyklose. Buvo atgabentas į Lietuvą kaip pašarinis augalas. Tik vėliau atkreiptas dėmesys, kad augalo sultys užtiškusios ant žmogaus odos ir paveiktos saulės spindulių sukelia labai stiprius nudegimus. Aktyviai naikinamas, tačiau procesas sudėtingas, reikalauja apsaugos priemonių dirbantiems su šiais augalais.

Smulkiažiedė sprigė

Apie 40 cm aukščio žolinis augalas. Sudaro didelius sąžalynus, kai kuriuose miškuose labai paplitęs, auga pavėsingose vietose. Lietuvoje aktyviai nenaikinamas.

Raukšlėtalapis erškėtis

Krūmas dygliuotais stiebais, raukšlėtais lapais, subrandina valgomus vaisius. Nereiklus dirvai, augintas dėl vaisių ir kaip dekoratyvus augalas, juo apsodinami šlaitai erozijai sulaikyti. Didžiausią problemą kelia pajūryje, kur itin išplito ir užgožia kitus augalus.

Baltažiedė robinija

Dekoratyvus augalas auginamas prie namų, parkuose. Didžiausią žalą daro Lietuvos pajūryje, kur gaisrai sukuria tinkamas sąlygas robinijų plitimui. Nustelbia ir naikina anksčiau augusias rūšis.

Varpinė medlieva

Ne aukštas medis, kartais krūmas. Plinta pamiškėse, kur jo sėklas platina paukščiai. Uogos malonaus skonio saldžiarūgštės, lengvai atsiskiria nuo kotelių po vieną, tačiau ne visos uogos prinoksta vienu metu. Turi šiek tiek gaižų savotišką prieskonį, kuris gali patikti ne visiems. Išplitęs dar ne visoje Lietuvos teritorijoje, kai kur auginamas sodybose kaip dekoratyvinis uogakrūmis.

Gausialapis lubinas

Iki 1,5 m aukščio žolinis augalas. Plinta pakelėse, ganyklose, miško aikštelėse. Kai kur sudaro didelius sąžalynus. Dažniausiai žiedai mėlyni bet pasitaiko baltų ar rausvų. Augintas darželiuose, išvesta įvairių spalvų žiedus turinčių veislių. Gerai laikosi pamerktas. Lietuvoje rekomenduojame nepirkti lubinų sėklų ir nesėti jo daržuose.

Uosialapis klevas

Ne itin dekoratyvus medis. Anksčiau sodintas parkuose, šalia gatvių. Atsparus oro taršai, užmirkimui. Kamienas ir šakos dažnai kreivos ypač augalų augančių šalia vandens, kur jie bando išlįsti į šviesą pro jau seniau augančią augaliją. Mediena neskali, mažai kaitri, greitai trūnija. Uosialapis klevas auga greitai, plinta sėklomis kurios panašios į vietinių klevų – su skristukais. Sėklas lengvai plukdo vanduo tai tai jau tapo dažnas Lietuvos upelių pakrančių augalas. Kai kur aktyviai naikintinas, tačiau procesas sudėtingas, itin efektyvaus būdo nerasta. Uosialapis klevas gerai atželia nupjautas.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

 

Rudenėjantis miškas

Augalai mus supa kiekvieną dieną tiek būnant lauke, tiek užsukus į vidų. Dažnai kasdieniai rūpesčiai taip užkemša galvas, kad pamirštame pasidairyti aplinkui, atplėšti akis nuo mobilaus įrenginio ar net pažvelgti pro langą.

Augalų rasime visur ir įvairų, tik kol į juos nekreipiame dėmesio, nepažįstame bent keleto konkrečių rūšių mums visi jie tiesiog “augalai”. Skyrę keletą pusvalandžių galite gana nemažai sužinoti apie augalus, kurie auga jūsų kieme, šalia šaligatvio, kuriuo einate į darbą, ar pievoje kaime. Susipažinę su augalais suprasite, kad jie gali būti labai vertingi pačiais įvairiausiais aspektais:

  1. Daugiau laiko praleisite gamtoje
  2. Nukreipsite mintis nuo kasdienių rūpesčių. Tai savotiška meditacija
  3. Lapų šnarėjimas, medžių lajų formos, miško kvapai teigiamai veikia žmogaus psichiką
  4. Sužinosite kurie augalai turi naudingų, vaistinių savybių
  5. Galėsite atskirti augalus, kurie gali būti kenksmingi jums ir jūsų artimiesiems
  6. Sugebėsite atskirti, kurių uogų geriau nevalgyti, kurios itin skanios ir kuriomis galima apsinuodyti
  7. Suprasite, kad ne kiekvienas pievoje geltonai žydintis augalas yra pienė ir ne kiekvienas batai žydintis augalas yra ramunė
  8. Galėsite drąsiai užginčyti moksliškai neteisingus faktus apie augalo vaisius. Šermukšnio vaisius nėra uoga, o obuolėlis. Tuo tarpu pomidoras – uoga.
  9. Sužinosite, kad Lietuvoje auga vabzdžiaėdžiai augalai
  10. Važiuodami mašina pradėsite pastebėti pakelėje augančius čiobrelius
  11. Skaniai kvepiantys augalai auga natūraliai ir nebūtina jų sodinti darže ar ant palangės
  12. Atrasite, kad einant pro tą pačia pievą Birželį, Liepą ir Rugpjūtį ten žydi visiškai kiti augalai
  13. Nustebsite jog grikiai ir rūgštynės yra labai artimi giminaičiai
  14. Suvoksite kiek daug įvairiausių augalų rūšių auga Lietuvos gamtoje ir kažin ar juos visus pamatysite
  15. Mokėsite atskirti augalus, iš kurių paruošta arbata skanesnė nei parduotuvėje
  16. Galėsite skinti laukinių gėlių puokštes žinodami kurie augalai ne taip greitai vysta, o kurie augalai negali būti pamerkti drauge
  17. Iš naujo atrasite užmirštus prieskoninius augalus, kuriais galėsite pagardinti valgius ir gėrimus

 

 

Juodgalvė – tai augalų gentis, kuria priklauso dvi Lietuvoje savaime augančios rūšys. Tai paprastoji juodgalvė ir į LRK įrašyta – didžiažiedė juodgalvė. Nors pavadinimas mums bando nurodyti, jog tai bus tamsus augalas, taip būna retai. Neesu matęs, kad šio augalo žiedynas ar kita dalis būtų juoda. Jo taurėlapiai dažniau rudi ar tamsiai raudoni. Tuo tarpu vainikėlis dažniausiai alyvinės spalvos. Kartais pasitaiko individų tamsiais stiebais.

Paprastoji juodgalvė Lietuvoje turi nemažai formų tad galite rasti augalų su baltais ar net raudonais vainiklapiais. Tačiau jie daug retesni, aptinkami ne visuose rajonuose.

Apie Didžiažiedę juodgalvę daug papasakoti negalėčiau, tai retas augalas ir kol kas man jo matyti neteko. Tačiau peržiūrėjus internete randamas nuotraukas galima pasakyti, kad ten tamsių spalvų dar mažiau.

Tad niekada nepamirškime, kad augalo pavadinimas ir jo išvaizda ne visada yra tiesiogiai susijusi, net tada kai tai nusako tokią išvaizdos detalę kaip spalva.

Baigiantis liepos mėnesiui pagalvojau, kad nelabai ką žinau apie Lietuvoje augančias bei auginamas liepas. Pamenu, kad yra dvi rūšys viena mažais lapais, o kita didesniais. O kai viena neauga šalia kitos pasakyti kurią konkrečiai matau prieš save kažin ar galėčiau. Tad šiek tiek daugiau pasidomėjau kokių pas mus auga liepų ir kur jas būtų galima pamatyti.

Duomenys apie liepas skirtingi

Lietuvos Floros daugiatomyje nurodoma, kad savaime mūsų šalyje auga tik mažalapė liepa ir 12 kitų rūšių introdukuota, tuo tarpu M. Navasaičio Dendrologijoje aprašyta 15 rūšių. O paskaitę vikipedijoje rasime paminėtas 7 liepų rūšis.

Iš to aišku, kad turime tikrai nemažai liepų rūšių, o pamačius bus tikrai nelengva atpažinti. Aišku tik viena, informacija apie mažalapę liepą vieninga – Lietuvoje tai svaiminė rūšis.

Išskirtinai minimos dar dvi liepų rūšys. Tai plačialapė liepa ir paprastoji liepa. Plačialapė gana dažnai sodinta Lietuvos miestų želdiniuose, tad ją galima sutikti augančią prie gatvių, parkuose, šalia senų dvarų. Kai kur plinta savaime.

Paprastoji liepa – mažalapės ir plačialapės hibridas. Taip pat gana dažnai Lietuvoje auginamas medis, šiek tiek šylant orams tikėtina, kad šis hibridas plis savaime.

Introdukuotos liepų rūšys

Be jau paminėtų 3, Lietuvos sąlygomis dar gali augti 12 liepų rūšių:

  1. Amerikinė liepa
  2. Amūrinė liepa
  3. Grakščioji liepa
  4. Japoninė liepa
  5. Kalninė liepa
  6. Ledebūrao liepa
  7. Mandžiūrinė liepa
  8. Moltkės liepa
  9. Mongolinė liepa
  10. Sidabrinė liepa
  11. Svyruoklinė liepa
  12. Užmirštoji liepa

Naudotos literatūros sąrašas

  • [54] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora IV“ Vilnius: valstybinė “Vaizdo” sp., 1971.
  • [35] Navasaitis Mindaugas. „Dendrologija“ Vilnius: Margi raštai, 2008. ISBN 9986-09-286-8
  • [97] Grikevičius, Rimantas „Nuostabusis miškas: informacija apie mišką biologiniu, ekologiniu, estetiniu, sveikatingumo, kultūros, meno ir socialiniu aspektais“. Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2009. ISBN 978-609-420-025-0