Alkaloidai

28 Rgp 2017

Tai kristalinė arba amorfinė (beformė) medžiaga aptinkama augaluose. Ji neturi spalvos ar kvapo, tačiau yra kartaus skonio.

Alkaloidai aptinkami įvairiose augalo dalyse: sėklose, lapuose, žievėje, šaknyse, vaisiuose. Sukaupti kiekiai priklauso nuo vegetacijos laikotarpio. Augalo žolėje jų daugiausia žydėjimo metu. Tuo tarpu žievėje, vaisiuose bei šaknyse jie susikaupia vegetacijos pabaigoje – dažniausia rudenį.

Augale gali kauptis skirtingi kiekiai alkaloidų. Kai kuriuose augaluose aptinkami pavieniai, kituose galima aptikti net daugiau nei dešimt alkaloidų. Jie gali būti giminingi arba visiškai skirtingi. Alkaloidų kiekiai augale taip pat varijuoja: kartais jie sudaro tik 0,01%, bet pasitaiko kai tai net 16% viso augalo dalies masės. Nurodoma, kad pasaulyje išskiriama daugiau kaip 5000 skirtingų alkaloidų rūšių.

Alkaloidai stipriai veikia žmonių organizmą. Dalis jų yra nuodingi, dėl to augalus turinčius gausius kiekius alkaloidų patariama rinkti ir naudoti labai atsargiai.

Kaip žinia – gamta visų namai. Bet kai tam tikros rūšys keičia savo gyvenamąją vietą jos ima stipriai konkuruoti su kitomis rūšimis. Kai kurie augalai nustelbia silpnesnius, tad žmonės būdami gudresni bando išvyti tuos, kurie jiems nenaudingi. Šį kartą pasižvalgykime po Lietuvos invazinių augalų sąrašą. Kokie tai augalai ir kur juos galima pastebėti.

  • Sosnovskio barštis. Net iki 4 m aukščio užaugantis žolinis augalas dideliais lapais ir skėtiškais žiedais. Lietuvoje plinta pakelių grioviuose, nešienaujamuose laukuose, kai kur ganyklose. Buvo atgabentas į Lietuvą kaip pašarinis augalas. Tik vėliau atkreiptas dėmesys, kad augalo sultys užtiškusios ant žmogaus odos ir paveiktos saulės spindulių sukelia labai stiprius nudegimus. Aktyviai naikinamas, tačiau procesas sudėtingas, reikalauja apsaugos priemonių dirbantiems su šiais augalais.
  • Smulkiažiedė sprigė. Apie 40 cm aukščio žolinis augalas. Sudaro didelius sąžalynus, kai kuriuose miškuose labai paplitęs, auga pavėsingose vietose. Lietuvoje aktyviai nenaikinamas.
  • Raukšlėtalapis erškėtis. Krūmas dygliuotais stiebais, raukšlėtais lapais, subrandina valgomus vaisius. Nereiklus dirvai, augintas dėl vaisių ir kaip dekoratyvus augalas, juo apsodinami šlaitai erozijai sulaikyti. Didžiausią problemą kelia pajūryje, kur itin išplito ir užgožia kitus augalus.
  • Baltažiedė robinija. Dekoratyvus augalas auginamas prie namų, parkuose. Didžiausią žalą daro Lietuvos pajūryje, kur gaisrai sukuria tinkamas sąlygas robinijų plitimui. Nustelbia ir naikina anksčiau augusias rūšis.
  • Varpinė medlieva. Ne aukštas medis, kartais krūmas. Plinta pamiškėse, kur jo sėklas platina paukščiai. Uogos malonaus skonio saldžiarūgštės, lengvai atsiskiria nuo kotelių po vieną, tačiau ne visos uogos prinoksta vienu metu. Turi šiek tiek gaižų savotišką prieskonį, kuris gali patikti ne visiems. Išplitęs dar ne visoje Lietuvos teritorijoje, kai kur auginamas sodybose kaip dekoratyvinis uogakrūmis.
  • Gausialapis lubinas. Iki 1,5 m aukščio žolinis augalas. Plinta pakelėse, ganyklose, miško aikštelėse. Kai kur sudaro didelius sąžalynus. Dažniausiai žiedai mėlyni bet pasitaiko baltų ar rausvų. Augintas darželiuose, išvesta įvairių spalvų žiedus turinčių veislių. Gerai laikosi pamerktas. Lietuvoje rekomenduojame nepirkti lubinų sėklų ir nesėti jo daržuose.
  • Uosialapis klevas. Ne itin dekoratyvus medis. Anksčiau sodintas parkuose, šalia gatvių. Atsparus oro taršai, užmirkimui. Kamienas ir šakos dažnai kreivos ypač augalų augančių šalia vandens, kur jie bando išlįsti į šviesą pro jau seniau augančią augaliją. Mediena neskali, mažai kaitri, greitai trūnija. Uosialapis klevas auga greitai, plinta sėklomis kurios panašios į vietinių klevų – su skristukais. Sėklas lengvai plukdo vanduo tai tai jau tapo dažnas Lietuvos upelių pakrančių augalas. Kai kur aktyviai naikintinas, tačiau procesas sudėtingas, itin efektyvaus būdo nerasta. Uosialapis klevas gerai atželia nupjautas.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

 

Rudenėjantis miškas

Augalai mus supa kiekvieną dieną tiek būnant lauke, tiek užsukus į vidų. Dažnai kasdieniai rūpesčiai taip užkemša galvas, kad pamirštame pasidairyti aplinkui, atplėšti akis nuo mobilaus įrenginio ar net pažvelgti pro langą.

Augalų rasime visur ir įvairų, tik kol į juos nekreipiame dėmesio, nepažįstame bent keleto konkrečių rūšių mums visi jie tiesiog “augalai”. Skyrę keletą pusvalandžių galite gana nemažai sužinoti apie augalus, kurie auga jūsų kieme, šalia šaligatvio, kuriuo einate į darbą, ar pievoje kaime. Susipažinę su augalais suprasite, kad jie gali būti labai vertingi pačiais įvairiausiais aspektais:

  1. Daugiau laiko praleisite gamtoje
  2. Nukreipsite mintis nuo kasdienių rūpesčių. Tai savotiška meditacija
  3. Lapų šnarėjimas, medžių lajų formos, miško kvapai teigiamai veikia žmogaus psichiką
  4. Sužinosite kurie augalai turi naudingų, vaistinių savybių
  5. Galėsite atskirti augalus, kurie gali būti kenksmingi jums ir jūsų artimiesiems
  6. Sugebėsite atskirti, kurių uogų geriau nevalgyti, kurios itin skanios ir kuriomis galima apsinuodyti
  7. Suprasite, kad ne kiekvienas pievoje geltonai žydintis augalas yra pienė ir ne kiekvienas batai žydintis augalas yra ramunė
  8. Galėsite drąsiai užginčyti moksliškai neteisingus faktus apie augalo vaisius. Šermukšnio vaisius nėra uoga, o obuolėlis. Tuo tarpu pomidoras – uoga.
  9. Sužinosite, kad Lietuvoje auga vabzdžiaėdžiai augalai
  10. Važiuodami mašina pradėsite pastebėti pakelėje augančius čiobrelius
  11. Skaniai kvepiantys augalai auga natūraliai ir nebūtina jų sodinti darže ar ant palangės
  12. Atrasite, kad einant pro tą pačia pievą Birželį, Liepą ir Rugpjūtį ten žydi visiškai kiti augalai
  13. Nustebsite jog grikiai ir rūgštynės yra labai artimi giminaičiai
  14. Suvoksite kiek daug įvairiausių augalų rūšių auga Lietuvos gamtoje ir kažin ar juos visus pamatysite
  15. Mokėsite atskirti augalus, iš kurių paruošta arbata skanesnė nei parduotuvėje
  16. Galėsite skinti laukinių gėlių puokštes žinodami kurie augalai ne taip greitai vysta, o kurie augalai negali būti pamerkti drauge
  17. Iš naujo atrasite užmirštus prieskoninius augalus, kuriais galėsite pagardinti valgius ir gėrimus

 

 

Juodgalvė – tai augalų gentis, kuria priklauso dvi Lietuvoje savaime augančios rūšys. Tai paprastoji juodgalvė ir į LRK įrašyta – didžiažiedė juodgalvė. Nors pavadinimas mums bando nurodyti, jog tai bus tamsus augalas, taip būna retai. Neesu matęs, kad šio augalo žiedynas ar kita dalis būtų juoda. Jo taurėlapiai dažniau rudi ar tamsiai raudoni. Tuo tarpu vainikėlis dažniausiai alyvinės spalvos. Kartais pasitaiko individų tamsiais stiebais.

Paprastoji juodgalvė Lietuvoje turi nemažai formų tad galite rasti augalų su baltais ar net raudonais vainiklapiais. Tačiau jie daug retesni, aptinkami ne visuose rajonuose.

Apie Didžiažiedę juodgalvę daug papasakoti negalėčiau, tai retas augalas ir kol kas man jo matyti neteko. Tačiau peržiūrėjus internete randamas nuotraukas galima pasakyti, kad ten tamsių spalvų dar mažiau.

Tad niekada nepamirškime, kad augalo pavadinimas ir jo išvaizda ne visada yra tiesiogiai susijusi, net tada kai tai nusako tokią išvaizdos detalę kaip spalva.

Baigiantis liepos mėnesiui pagalvojau, kad nelabai ką žinau apie Lietuvoje augančias bei auginamas liepas. Pamenu, kad yra dvi rūšys viena mažais lapais, o kita didesniais. O kai viena neauga šalia kitos pasakyti kurią konkrečiai matau prieš save kažin ar galėčiau. Tad šiek tiek daugiau pasidomėjau kokių pas mus auga liepų ir kur jas būtų galima pamatyti.

Duomenys apie liepas skirtingi

Lietuvos Floros daugiatomyje nurodoma, kad savaime mūsų šalyje auga tik mažalapė liepa ir 12 kitų rūšių introdukuota, tuo tarpu M. Navasaičio Dendrologijoje aprašyta 15 rūšių. O paskaitę vikipedijoje rasime paminėtas 7 liepų rūšis.

Iš to aišku, kad turime tikrai nemažai liepų rūšių, o pamačius bus tikrai nelengva atpažinti. Aišku tik viena, informacija apie mažalapę liepą vieninga – Lietuvoje tai svaiminė rūšis.

Išskirtinai minimos dar dvi liepų rūšys. Tai plačialapė liepa ir paprastoji liepa. Plačialapė gana dažnai sodinta Lietuvos miestų želdiniuose, tad ją galima sutikti augančią prie gatvių, parkuose, šalia senų dvarų. Kai kur plinta savaime.

Paprastoji liepa – mažalapės ir plačialapės hibridas. Taip pat gana dažnai Lietuvoje auginamas medis, šiek tiek šylant orams tikėtina, kad šis hibridas plis savaime.

Introdukuotos liepų rūšys

Be jau paminėtų 3, Lietuvos sąlygomis dar gali augti 12 liepų rūšių:

  1. Amerikinė liepa
  2. Amūrinė liepa
  3. Grakščioji liepa
  4. Japoninė liepa
  5. Kalninė liepa
  6. Ledebūrao liepa
  7. Mandžiūrinė liepa
  8. Moltkės liepa
  9. Mongolinė liepa
  10. Sidabrinė liepa
  11. Svyruoklinė liepa
  12. Užmirštoji liepa

Naudotos literatūros sąrašas

  • [54] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora IV“ Vilnius: valstybinė “Vaizdo” sp., 1971.
  • [35] Navasaitis Mindaugas. „Dendrologija“ Vilnius: Margi raštai, 2008. ISBN 9986-09-286-8
  • [97] Grikevičius, Rimantas „Nuostabusis miškas: informacija apie mišką biologiniu, ekologiniu, estetiniu, sveikatingumo, kultūros, meno ir socialiniu aspektais“. Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2009. ISBN 978-609-420-025-0

Beržynas pavasarį

Internete pamatęs nufotografuotus pirmuosius pavasario žiedus, pavydžiai į juos žiūriu. Gal ir aš kada išlėksiu pabraidyti po dar nespėjusį viso ištirpusio sniego sugerti mišką? Šis savaitgalis itin gražaus oro neprognozavo, tačiau pro debesį vis žvilgčiojanti saulė sugundo išsiruošti į gamtą.

Deduosi fotoaparatą, džiugu, kad nebuvau palikęs išsikrovusių baterijų, tad pasikrauti įdedu tik atsarginę. Dėl viso ko pasiimu ir kitą objektyvą, tačiau beveik garantuoju, kad jis nebus panaudotas. Skubame rengtis. Kaip visada, pirmosios išvykos sukuria daugiausia streso. Nežinia kur sudėti per žiemą nenaudoti daiktai, kur dingo auliniai batai, kur padėtas fotoaparato trikojis. Teks apsieiti be jų. Aunuosi lengvus batus, o pirmam kartui tiks ir be trikojo.

Mes jau mašinoje, nusiteikę pasivaikščioti naujoje vietoje, tad važiuojame neįprasta krytimi, dairydamiesi privažiavimo prie miško. Užnugaryje palikus keletą kaimų matyti, kad žvyrkelis artėja prie miško. Sustojame ir pasičiupę kuprines žingsniuojame į dar šlapią mišką. Ką įdomaus pamatysime šįkart?

Pernykštės uogos

Pirmieji vaizdai gana niūrūs ir akis nepastebi nieko išskirtinio. Bet štai už keleto žingsnių jau matyti kažkas raudonuojant ant žemės. Uogos! Ne, valgyti jų nepuolu. Tiksliai pasakyti negaliu, bet tai arba pakalnutės arba dvilapės medutės pernykščiai vaisai. Abu augalai nuodingi. Tad žmogui jų valgyti nereiktų.

Už poros žingsnių pro pernykščius lapus kelią skinasi žemuogės. Jų žiedų dar teks palaukti, bet prisiminti tą vasarišką uogų ant smilgos vaizdą malonu.

Klausausi. Vėjo visiškai nėra. Aplinkui tvyro tyla, verčianti jaustis net šiek tiek nejaukiai. Ir štai į pagalbą atskrenda žąsys, kurios savo skardžiais balsais jau iš toli kviečia nors trumpam užversti galvas į dangų ir pamatyti pavasario pergalės ženklą – V.

Žąsys jau nugirgsėjo tolyn, tačiau vis dar klausau ar dar kas išsiduos gyvenantis miške. Štai nuaidi keli žemi ir lėti kranklio “Kar, kar”, o miškas vėl nutyla.

Grybai

Klampojame tolyn. Po lapu prisidengę matyti kukurdvelkiai, kiti smulkūs grybai. Mano dėmesį patraukia grybai su mažais “čiuptuvėliais” ant kepurėlės viršaus. Spėju kad tai galėtų būti kokia nors žvaigždino rūšis, tačiau neesu tuo tikras. Keletas kadrų ir jau judu prie tolumoje gulinčios eglės kankorėžio “graužtuko”. Darbavosi voverė.

Mano mintis apie voveres ir kankorėžius pertraukia Eglės šūksniai:

– Pauliau! Pauliau! … Stirnos!

Džiaugiuosi, kai ne tik man būvimas gamtoje suteikia gerų emocijų ir šiek tiek adrenalino. “Trašku” per krūmynus link miško keliuko kur buvo pastebėtos tiek triukšmo sukėlusios stirnos. Jų, aišku, jau nematyti, liko tik entuziastingai nusiteikusi Eglė, kuri su šiek tiek gailesčio dėsto:

– Jei tik turėčiau fotoaparatą su geru objektyvu…

Prižadu jai padovanoti žiūronus, kad bent jau galėtų stebėti gyvūnus iš toliau jų neišgąsdindama.

Paėjėjus miško keliuku vaizdas kiek liūdnokas, visur draikosi šiukšlės, seni namų apyvokos rakandai. Kad ir kaip būtų gražu jas surinkti, jų išgabenimui reiktų sunkvežimio. Surenku bent jau išmėtytą galvaninių elementų krūvelę, kuri, mano žiniomis, gana kenksminga gamtai.

Galvodamas apie šiukšlių miške išvalymą, pamažu žingsniuoju toliau. Tolumoje matyti iškirsta plynė. Artėjant prie jos pastebiu peržydėjusio augalo stiebą. Sunku tiksliai atpažint, bet čia galėtų būti kažkoks gegužraibinių šeimos augalas. Bet ne peržydėję augalai man šiandien įdomiausi. Visur labiausiai ieškau mėlynuojančių žibuoklių ir šviesiai rausvų žiedų, kurie išduotų apie augantį žalčialunkį. Žibuoklių žiedų dar nematyti, panašu, kad šiose vietose žemė dar per šalta. Tačiau mano džiaugsmui aptinku kelis jau žydėti pasiruošusius žalčialunkio kerus. Dėl šaltokos pavasario pradžios ir jie skleistis dar neskuba. Dar keletas saulėtų dienų juos turėtų gerokai paskatinti.

Pamažu gręžiamės atgal, šį kartą radau tai ką tikėjausi pamatyti.

Neskubant žingsniuojame atgal. Pamiškės grioviai pilni vandens, čia jis teka net su srove. Kur ne kur matyti žaliuojantys viksvų kuokšteliai, kurie jau nuskabyti miško žvėrių. Skleidžiasi atokaitoje augančio medžio žirginiai. Štai po medžiu įsikūrusiame skruzdėlyne jau pats darbų įkarštis. Gamta pradeda naują metų ciklą.

 

Žiūrėdamas youtube vaizdelius apie išlikimą gamtoje, valgomus augalus, ugnies įskėlimą, pastebėjau, kad karts nuo karto naudojami įvairūs akmeniniai aštrūs įrankiai. Pagrinde kam nors atpjauti, smulkinti, tašyti ar skusti.

Tam reikalui naudojami įvairūs iš akmens pasigaminti aštriabriauniai įrankiai. Juos iš pirmo žvilgsnio nėra taip sudėtinga apsidaryti, tiesiog radus akmenį, jį apdaužome ir gauname “peilį”. Tačiau realybėje taip toli gražu nėra. Visų pirma, didžiausia problema yra tam tikslui tinkantys akmenys. Geriausiai tam tinka vienalytės struktūros akmenys tokie kaip titnagas. Galima naudoti ir kitokius akmenis ir uolienas tačiau nepavyko rasti jų pavadinimų lietuvių kalba. Spėju, kad Lietuvos teritorijoje jų rasti būtų sudėtinga.

Titnago Lietuvoje rasti galime, tačiau tai nėra itin paplitę akmenys, ypač Aukštaitijoje. Tad praleidęs dalį dienos ieškodamas tinkamų vientisos struktūros akmenų geriausiu atveju radau kalkinius, kurie praktiniam naudojimui nėra tinkami, nes nors jų struktūra smulki, bet ji labai netvirta. Žinoma, pirmiems eksperimentams tai buvo visai tinkama medžiaga. Po kelių bandymų pavyko bent jau vizualiai pamatyti kaip atrodo tokių aštriabriaunių akmenų gamyba, nors praktiškai bandant atpjauti su tokia skeveldra, ją iš karto sulaužiau.

Taip eksperimentuojant ir daužant akmenis vienas į kitą labai greitai paskausta rankos. Todėl spėju, kad norint išmokti pagaminti gerai pjaunanti akmeninį įrankį reikia daug praktikos.

Keliaujant Dzūkijos smėlėtais miško keliukais titnago rasite daug. Tačiau rasti tinkamo dydžio ir formos vis vien nelengva.

Pagaliau radęs keletą nemažų titnago luitų visaip bandžiau juos nuskelti, kad liktų aštri briauna, tačiau po daugelio bandymų pavyko pagaminti tik kelias neblogas skeveldras. Verta paminėti, kad daužant akmenis šiek tiek susižalojau rankas, nes daugelis kampų nuskyla labai aštriai ir kartais sunku įvertinti kaip trenkiant akmuo atsirems į nuogą delną.

Jei sugalvosite paeksperimentuoti pasirūpinkite rankų apsauga.

 

 

Ne vienam teko pačiam išgirsti sodo pakraštyje garsiai čirškiantį paukštį, kuris einant artyn neišsigando. Jums aišku pasidarė jo gaila ir nusprendėte jį “išgelbėti”, nes aplinkui laksto daug šunų ir kačių, kurie šį vargšelį nugalabys. Grybautojai ar kiti miško lankytojai sugeba rasti stambesnių gyvūnų jauniklių, kuriuos nedvejodami nešasi namo.

Dažniausiai nutinka taip, kad patys “gelbėtojai” pribaigia jauniklį, kurio gelbėti nereikėjo. Vargu ar žinote kuo tokį jauniklį maitinti, kodėl jis buvo neprižiūrėtas tėvų.

Priežasčių gali būti įvairiausių:

  • tėvai išmetė sergantį jauniklį iš lizdo;
  • tėvai susilaukė per daug palikuonių ir jų išmaitinti nepavyks;
  • radote trumpam paliktą jauniklį kai tėvai šiuo metu ieško jam maisto;
  • prisiartinę nuvijote jauniklio tėvus;
  • ir t.t.

Tad atsakymas ką daryti radus gyvūno jauniklį paprastas – palikite jį ramybėje ir leiskite tėvams pasirūpinti jais. Jei tai tikrai tėvų paliktas jauniklis – šiuo reikalu pasirūpins gamta. Jis bus grobis plėšrūnui, kuris nesidomi ar jauniklis sirgo ar buvo neprižiūrėtas tėvų, o juo pamaitins savo jauniklius.

Nesijauskite gamtoje visagaliais, gamta puikiai susitvarkys pati.

 

 

Mariaus Čepulio “Metai. Gamtos fotografo dienoraštis” – puiki knygą, kuri buvo išleista itin tinkamu metu. Artėjant pavasariui vis labiau pasiilgstame žalumos ir gyvybės, kuri taip iš arti parodyta autoriaus albume.

Nuotraukų aprašymai kūrybiški ir kartais netikėti, priverčiantys nusišypsoti. Labai įdomu skaityti istorijas, kurios lieka už kadro – kiek visko nutiko kol ši akimirka atgulė į foto aparato skaitmeninę kortelę. Visgi manau, kad tekstas perteikia tik labai mažą dalį jausmų užplūstančių padarius tą taip ilgai lauktą kadrą, ar to nusivylimo, kuris kamuoja grįžus namo ir apsirgus po dienos praleistos mirkstant šlapynėje.

Nežinia kokie buvo autoriaus ir leidybos komandos užmojai – sudominti, supažindinti, parodyti gamtinę įvairovę, o gal sukelti pavydą? Svarbiausia tai kokį poveikį pajuto pats knygos skaitytojas. Pripažinsiu – pavydu matyti tiek gražių kadrų. Tačiau likau dar labiau susižavėjęs gamta, pajutau stiprų norą vėl čiupti fotoaparatą ir lėkti į pievas ieškoti dar nematytų augalų.

Albume išlaikytas labai palankus teksto ir nuotraukų santykis. Viską su pasimėgavimu perskaičiau per 3 vakarus. Tad tikrai nebuvo gaila išleistų 18 Eur.

Albumą įsigijau iš leidyklos Lututė

 

Galbūt ne visi žinote, bet ir Lietuvoje auga keletas vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Visas jas galima sutikti pelkėse, augančias ant kiminų arba vandenyje. Šie augalai negaudami visų reikiamų maisto medžiagų iš substrato, kuriame įsitvirtinę šaknimis ar kuriame plūduriuoja, dalį medžiagų gauna iš sugautų smulkių vabzdžių ar kitų gyvių.

Kaip šie augalai pagauna savo aukas

Vabzdžių sugavimui jie dažniausiai pasitelkia ataugas su lipniais lašeliais, kurie neleidžia priviliotai aukai lengvai pasprukti. Tokiu vabzdžių sugavimo būdų naudojasi Lietuvoje augančios saulašarės bei tuklės.

Aldrūnės auga panirusios vandenyje, savo aukas uždaro susiveriančiose gaudyklėse, kurios reaguoja į viduje esančių plaukelių sudirginimą.

Kita vabzdžiaėdžių augalų gentis – Skendeniai. Šie augalai savo vandenyje esančiuose lapuose turi tik į vidų laidžius maišelius, kurie praleidžia vandenį ir smulkią vandens gyvūniją. Ten patekusios aukos į išorę pasprukti nebegali, o skendenio išskiriamos medžiagos aukas suvirškina.

Lietuvos vabzdžiaėdžių augalų rūšys

Naudingos nuorodos

  • Jei esate didelis vabzdžiaėdžių augalų mėgėjas, daug naudingos informacijos apie egzotiškesnes jų rūšis, priežiūra ir auginimą arsite svetainėje musekautas.lt
  • Wikipedija