Ąžuolas, paprastasis (lot. Quercus robur L.)

Ąžuolą senovės lietuviai laikė šventu medžiu, nedrįso jo liesti kirviu, o į ąžuolynus ėjo tik su žynio leidimu. Daugelis priėjęs prie šio didingo medžio jaučiasi geriau, vien buvimas šalia turi savotiškų gydomųjų savybių.

Ąžuolo gilės ir žievė naudojama pramonėje ir medicinoje. Liaudis žievės nuoviru skalavo burną sergant įvairiomis burnos ertmės ligomis, mirkė prakaituojančias rankas ir kojas. Suskaudus pilvą, viduriuojant gelbėjo iš gilių paruošta kava.

Kontraindikacijos

Išgerti didesni kiekiai iš ąžuolo žievės paruošto nuoviro gali sukelti pykinimą ir vėmimą.

Naudojimas

Gilių kavą naudojo esant pilvo skausmams, laisviems viduriams.

Žievės nuoviras pasižymi sutraukiančiomis savybėmis, jis naudojamas burnos ertmės ligoms gydyti,  kraujuojant dantenoms, esant blogam burnos kvapui, viduriuojant, sergant virškinimo, šlapimo takų uždegimais. Nuovire mirkomos prakaituojančios kojos ir rankos.

Rinkimas ir laikymas

Liaudis dažniausiai naudojo ąžuolo giles ir žievę.

Žievė lupama nuo jaunų šakelių, taip, kad nenukentėtų medis. Džiovinama gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje iki 70 oC temperatūroje. Tinkamai paruošta žievė gali būti naudojama iki 5 metų.

Ąžuolo gilės renkamos po pirmųjų šalnų, kai prinoksta ir pačios ima kristi nuo medžio. Prieš šalnas pirmiausia išbyra kenkėjų apgadintos gilės. Surinkus, atskyrus kepurėles giles galima laikyti sausai ir vėsiai, geriau sandariame inde, nes jas mėgsta užpulti įvairūs kenkėjai.

Paplitimas

Augdamas atviroje vietoje ąžuolas ima derėti po 30 metų, tuo tarpu augdamas miške tik po 60. Sename ąžuolyne niekada nepamatysite jaunų ąžuoliukų, nes jiems reikia daug šviesos, o senų medžių laja ją užstoja.

Lietuvoje savaime auga dvi ąžuolų rūšys: paprastasis ąžuolas ir bekotis ąžuolas. Dauguma didžiųjų ąžuolynų iškirsti, dažnai auga tik pavieniai medžiai, kurie išgyvena šimtus metų.

Kiti naudojimo būdai

  • Ąžuolo mediena labai tvirta ir dekoratyvi, iš jos gaminami baldai, buities reikmenys.
  • Ąžuolas reikalingas konjako gamybai.
  • Iš žalių smulkių šakų rišamos, pirtininkų itin vertinamos ąžuolinės vantos.
  • Iš nukritusių gilių gaminama kava, iš gilių sumalti miltai įmaišomi į kepinius.
  • Ąžuolo žievė naudojama audiniams, plaukams,  kiaušiniams dažyti. Plačiai naudojama odos dirbimo, siūlų dažymo pramonėje.
  • Gilėmis šeriamos kiaulės.
  • Ąžuolo lapų dedama į raugiamus bei marinuojamus agurkus ir pomidorus, tai suteikia jiems kietumo.

Mitologija

Ąžuolas senovės lietuviams buvo dievų medis, jis dažniausiai siejamas su vyriausiuoju dievu Perkūnu. Ąžuolynuose buvo kūrenami aukurai. Šių didingų medžių giraitės laikytos šventomis.

Kiti faktai

  • Jei žaibas trenkia į medį, tai daugiau nei 50%, kad tai bus ąžuolas.
  • Jaunus ąžuoliukus mėgsta apgraužti briedžiai, stirnos bei kiškiai.
  • Gilės yra mėgstamas kėkštų, voverių bei šernų maistas.

Asmeniniai pastebėjimai

2016.10.22 Šiemet vėl gausus derlius gilių. Gilės daugumoje sveikos, mažai apgadintos kenkėjų ar ligų, tinkamos gilių kavai gaminti.

2012.09.09 Lapų apačioje matyti prikibę 2 cm skersmens žali, raudonskruosčiai kamuoliukai. Išsiaiškinau, kad tai Obuoliškosios gumbavapsvės lervos. Jos ne itin kenksmingos medžiams, mėgsta jaunus, šviesiai augančius ąžuolus. Norint jų atsikratyti reikėtų nukritusius lapus sugrėbti ir sunaikinti.

2012.05.14 Ąžuolo lapai smarkiai apgraužti karkvabalių, ant šakų daugybė šių vabalų. Papurčius vabalai iškrenta, tačiau netrukus vėl kyla į medį.

2011.09.16 Mieste po ąžuolais kažką lesinėja būriai kranklių, varnų, kuosų ir varnėnų. Įtariu, kad lesa giles.

2011.09.10 Šiemet ant daugelio ąžuolų gausu gilių. Miške visos ant žemės nukritusios gilės minkštos. Perlaužus gilės kiautą matyti didokas baltas kirminas. Mieste nukritusiose gilėse tokių kenkėjų dar nemačiau.

2011.06.09 Lauke laikantis aukštai temperatūrai ant ąžuolo lapų matyti lipnaus ir klampaus skysčio lašeliai, matyt tai lipčius.

Susiję straipsniai

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [12] Jaskonis Juozas. “Augalai – mūsų gyvenimas” Vilnius: Algimantas, 1996. ISBN 9986-509-24-6
  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • http://www.msat.lt/lt/kenkejai/vabzdziai/lapus-grauziantys/obuoliskoji-gumbavapsve/
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1

Susiję straipsniai

Komentarai: 2

  1. Aušrinė parašė:

    Kodėl nieko apie ąžuolo žievės kerpes?

  2. Zenonas parašė:

    Savo tėviškėje ,prie kryžiaus,kadangi namų nėra pasodinau du ąžuoliukus,pirmais metais juos nugraužė kiškiai ,tad teko atsodinti ir žiemai aprišti.Tačiau pakartotinai sodinant tik vienas gerai prigijo,o kitas kažkodėl vis vasaros viduje džiūsta,pagelsta lapai ir jis žūva .Taip kartoju ketvirtą kartą .Nors atrodytų juk gražiai prigyja,sulapoja,bet po metų kitų jis vėl taip pat žūva .Nežinau kodėl,gal kam nors jisai kenkia,gal kas specialiai nupurškia ir nežinau ką daryti ,gaila mano keleto praleistų pastangų,darbo,įdomu tik viena kodėl auga vienas iš jų ,o kitas kitoje kryžiaus pusėja,kaip nesodinus vis po metų kitų žūva-nudžiūsta.Gal patartumėte ką daryti,ar tai gali būti liga ir kodėl auga kitas? Pagarbiai Zenonas norėčia,kad atsakytumėte “el.paštu””katilele@gmail.com”

Komentarai