Vaistiniai augalai

Baltoji garstyčia

Baltoji garstyčia

Baltoji garstyčia (Sinápis álba) Lietuvoje auginama. Sulaukėjusi negausiai auga pake­lėse, dykvietėse. Gėlė žydėti pradeda birželio mėnesį ir žydi iki rudens.

Vaistinis augalas GarstyčiaKaip vaistinis augalas svarbesnė yra sareptinė garstyčia. Ji vienmetė, 40-50 cm aukščio. Stiebas status, šakotas, plikas. Lapai pražanginiai, apati­niai – lyriškai, plunksniškai suskaldyti, žali, kotuoti, viršutiniai – mažesni už apatinius, bekočiai, lygiakraščiai. Gėlės žiedai geltoni. Vaisius – neplaukuota ankš­tara su plokščiu snapeliu. Sėklos smulkios, juodai melsvos, rudos.

Sareptinė garstyčia Lietuvoje reta. Auga dykvietėse, šiukšlynuose. Augi­nama. Žydi birželio-liepos mėn. Vaisiai pradeda bręsti liepos mėn.

Medicinoje vartojamos garstyčios sėklos. Renkamos kai subręsta, džiovinamos. Jose yra tioglikozidų, jie aštraus deginančio skonio. Sėklų milteliai vartojami garstyčių trauklapiams gaminti. Sudrėkinti šiltame vandenyje jie klojami ant odos ir laikoma 5-15 min., kol pradeda perštėti. Trauklapių negalima drėkinti šaltame arba verdančiame vandenyje, nes garstyčios tampa menkai veiklios. Galima pasigaminti trauklapius namuose: garstyčių sėklų milteliai maišomi su šiltu vandeniu. Gaunama grietinės tirštumo masė, kuri po 20-30 min. plonu sluoksniu tepama ant popieriaus. Gauti trauklapiai klojami ant odos.

Kaip dirginančia priemone gėlės lapeliais gydomas peršalimas, plau­čių uždegimas, bronchitas, raumenų skausmai. Vaikams, sergantiems kvė­pavimo organų ligomis, galima kaitinti kojas garstyčių vonelėje.

Garstyčių spiritas (2%) vartojamas įtrinimams sergant reumatu, radikulitu, kartais neuritu.

Garstyčių preparatų negalima vartoti, jei yra alerginių odos pakenkimų, sergama vilklige, odos tuberkulioze, žvyneline.

Garstyčia gali būti vartojama ir kaip prieskonis. Ji dirgina skrandžio gleivinę, skatina sulčių išsiskyrimą, gerina apetitą. Jauni garstyčios lapai tinka salotoms.

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti