Čiužutė, dirvinė (lot. Thlaspi arvense)

Sinonimai

Liaudis dirvinę čiužutę dar vadino: untytės, berlingytė, blakiažolė, česnakėlis, česnakinės, česnakžolė, šarkos česnakas, kolyta, kolytai, maišelninkas, makšnuva, pinigėliai, plokštė, šilingėlė, traiduonė, žvaguliukai.

Morfologija

Dirvinė čiužutė – vienmetis 15-60 cm aukščio žolinis augalas.

Stiebas stačias, išsišakojantis, briaunuotas.

Lapai stambiai dantyti, apatiniai – siaurėjantys į lapkotį, kastuviški arba atvirkščiai kiaušiniški. Viršutiniai lapeliai strėliški, pusiau apkabinantys stiebą.

Žiedai smulkūs. Vainiklapiai balti, lygiakraščiai. Dulkinės geltonos spalvos. Gausiausiai žydi gegužę – birželį, tačiau pirmieji pražysta balandžio pabaigoje, o žydinčių augalų pasitaiko iki pat rudens pabaigos.

Vaisius – sparnuota, apvali,  suplota ankštarėlė. Jos viduje 14 juodų raukšlėtų sėklų. 1000 sėklų sveria 1,2-1,8 gramo. Vienas augalas vidutiniškai užaugina 500-2100 sėklų, kartais net 10000. Dirvoje sėklos daigios iki 10 metų.

Dauginasi sėklomis. Pasisėja savaime. Per metus Lietuvos gamtinėmis sąlygomis gali užauginti dvi generacijas.

Kontraindikacijos

Didesni kiekiai dirvinės čiužutės preparatų gali sumažinti leukocitų kiekį kraujyje. Tuomet gali kilti pykinimas, svaigti galva.

Vaistinės savybės

Dirvinės čiužutės preparatai pasižymi organizmą valančiomis, prakaitavimą skatinančiomis, uždegimą slopinančiomis savybėmis. Liaudyje jos naudotos esant akių, kepenų, prostatos ligoms, po gimdymo kylantiems skausmams malšinti.

Dirvinės čiužutės preparatuose yra junginių veiksmingai stabdančių stafilokokų ir streptokokų dauginimasį.

Rinkimas ir laikymas

Dirvinės čiužutės žolė renkama augalui žydint. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu.

Sėklos renkamos kai ankštarėlės pagelsta. Tuomet nupjauti augalai rišami kūleliais, aprišami marle ar kita medžiaga, kad neišbyrėtų sėklos. Augalams baigus džiūti, o sėkloms bręsti – sėklos kuliamos, tuomet išvalomos ir laikomos sandariuose induose.

Paplitimas

Lietuvoje dirvinė čiužutė labai dažna. Mėgsta molingą dirva, dažniausiai aptinkama pakelėse, dirvonuose, šiukšlynuose, daržuose, šlaituose. Dažna piktžolė. Be dirvinės čiužutės Lietuvoje aptinkama:

  • Šlaitinė čiužutė (Thlaspi perfoliatum L.)

Kiti naudojimo būdai

  • Jauni čiužučių lapai, nedideliais kiekiais, gali būti naudojami salotoms. Juose iki 54% baltymų. Augalai pradėjus žydėti tampa kartūs.
  • Sėklos naudojamos kaip prieskoniai. Seniau itin populiarūs rūkytų mėsos gaminių gardinimui.

Kiti faktai

  • Galvijai suėdę didelį kiekį dirvinės čiužutės gali apsinuodyti.
  • Minima, kad čiužučių sėklų išspaudų  priėdę galvijai duoda česnako kvapą turintį pieną.
  • Sėklose iki 20-35% (iki 60%) aliejų.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [53] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora III“ Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961.
  • [7] Gudžinskas Zigmantas, Balvočiūtė Jadvyga. “Lietuvos vaistiniai augalai: pažįstami, bet nežinomi, kūno sveikatai, sielos džiaugsmui” Kaunas: Šviesa, 2008. ISBN 5-430-04643-4.
  • [82] Grigas, Algirdas „Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos“ Vilnius: Mokslas, 1986.
  • [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4
  • [34] Gudžinskas Zigmantas, Rašomavičienė Birutė. „Lietuvos prieskoniniai augalai. Pamėgti ir mažiau žinomi, gerinantys savijautą ir nuotaiką“ Kaunas: Šviesa 2008. ISBN 978-5-430-04825-9
  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.

Susiję straipsniai

Straipsnis papildytas: rugsėjo 28, 2016

Komentarai