Augalai

Geltonžiedis barkūnas

Geltonžiedis barkūnas

Geltonžiedis barkūnas (Melilotus officinalis) – dvimetė 30-140 cm aukščio gėlė. Stiebas (vienas arba keli) status, šakotas, prie pamato rausvas. Lapai pražanginiai, trilapiai, kotuoti. Šaknis liemeninė. Žiedai geltoni, susitelkę kekėmis lapų pažastyse. Vaisius – plokščia, raukšlėta ankštis. Sėklos žalsvai geltonos.

Paplitęs visoje Lietuvoje, dažnas. Auga palaukėse, dykvietėse, augina­mas. Labiau mėgsta molingus, kalkingus dirvožemius. Žydi visą vasarą, sėklos subręsta per 1,5-2 mėn.

Vaistinis augalas geltonžiedis barkūnasVaistams vartojamos apie 30 cm ilgio žydinčios, su lapais, augalų viršū­nės. Džiovinamos pastogėje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje. Žolei išdžiūvus, stori stiebai pašalinami. Žiedai turi išlikti geltoni, lapai – žali. Džiovinta žolė laikoma sandariai uždarytame stikli­niame ar metaliniame inde. Tinka vartoti 2 metus.

Iš barkūno žolės gaminamas pleistras, kuris veikia minkštinančiai ir tinka furunkulams gydyti. Liaudies medicinoje žolės užpilo geriama, kai padidėjęs organizmo nervinis jautrumas, yra traukuliai, kankina nemiga Žolės užpilo pavilgais gydomi furunkulai, sumušimai. Sergant podagrą reumatu, padeda barkūno žolės vietinės vonios. Jos daromos taip: pusė stiklinės išdžiovintos, susmulkintos žolės užpilama 3 litrais verdančio vandens, 10-15 min. kaitina­ma, nukeliama nuo viryklės, 20 min. laikoma uždarytame inde, perkošiama.

Vidiniam vartojimui užpilas gaminamas analogiškai, tik čia stiklinei pre­parato pagaminti imami 2 valgomieji šaukštai žaliavos, užpilas paliekamas 45 min. nusistoti, po to nukošiamas. Vartojama po 100 ml 2-3 kartus per dieną. Daugiau gerti negalima, nes gali pykinti, prasidėti vėmimas.

Barkūno žolėje yra daug dikumarolio; jis neleidžia krešėti kraujui, todėl augalu, kaip antikoaguliantu, gydomas tromboflebitas, trombozės. Analogiško veikimo yra preparatas dikumarinas, kuris šiuo metu medicinoje jau nebevartojamas, pakeistas mažiau toksišku preparatu neodikumarinu. Trombozės, tromboflebitai ir kitos ligos, susijusios su padidėjusiu kraujo krešėjimu, gydomos tik gydytojui stebint, nes būtina pastoviai tikrinti ligonio kraujo sudėtį.

Kaip ir kiti ankštiniai augalai, barkūnas gausina dirvožemyje azoto kiekį. Tai medingas augalas; iš 1 ha barkūno pasėlio (geltonžiedis barkūnas – pašarinis augalas) bitės surenka iki 500 kg nektaro. Šio vaistingojo augalo žiedų eteriniu aliejumi aromatizuojami kosmetiniai gaminiai.

Paplitimas. Lietuvoje auga dobilienose, palaukėse, pakelėse, dykvietėse, ant ežių, geležinkelio pylimų. Mėgsta derlingesnę neutralią ir sunkesnę dirvą, todėl smėlynuose retas. Paplitęs visuose Lietuvos rajonuose. Dažnas.

Veikliosios medžiagos. Geltonžiedžio barkūno žolėje yra kvapaus kumarino (žieduose – iki 0,9%), kumarino rūgšties, glikozidų meliliotino ir meliliotozido, melilioto rūgšties. Be to, joje dar yra purino darinių, apie 4,3% riebalų, 17,6% baltymų, apie 0,01% eterinio aliejaus, cholino, flavoninių medžiagų, organinių rūgščių. Sėklose yra iki 41,9% baltymų, 8,3% riebalų ir apie 9% krakmolo.

Paruošimas. Vaistams vartojama barkūno žolė (Meliloti herba). Ji pjaunama žydėjimo metu (birželį-rugpjūtį). Stori stiebai pašalinami. Žaliava džiovinama po atviru dangumi, pastogėje arba džiovykloje iki 40 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė sutrinama ir persijojama pro sietą. Iš 1 kg šviežios žolės gaunama 260-280 g sausos. Išdžiuvusios žolės kvapas stiprus, primena apvytusio šviežio šieno kvapą. Sūrokai kartaus skonio. Tinka vartoti 2 metus. Pavojinga netinkamai išdžiovinta ir laikoma žaliava, ji tampa nuodinga.

Naudojimas. Geltonžiedžio barkūno preparatai vartojami raminamiesiems kompresams, žaliajam trauklapiui gaminti. Kumarinas slopina centrinę nervų sistemą, veikia narkotizuojančiai. Žolės nuoviru gydoma votys, furunkulai, pieno liaukų ir ausų uždegimas, sumušimai, skatina šlapimo išsiskyrimą, lengvina kosulį. Taip pat gydomos išsiplėtusios venos ir gresiant jų trombozei.

Homeopatijoje šviežių lgeltonžiedžio barkūno lapų ir žiedų esencija vartojama nuo galvos skausmų bei migrenos. Žolė vartojama kai kurioms arbatoms bei tabakui aromatizuoti.

Kontraindikacijos. Geltonžiedžio barkūno didesniais kiekiais galima apsinuodyti.

geltonžiedis barkūnas vaistažolė
augalas barkunas

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti

Reklama

Reklama