Vaistiniai augalai

Paprastoji Kiaulpienė (Taraxacum officinale L.)

Paprastoji kiaulpienė

Kiaulpienė (Taraxacum officinale) – daugiametis žolinis augalas. Šios laukų gėlės auga pievose, aikštėse, palei kelius. Paplitusi visur. Šimtmečiais kiaulpienės šaknys buvo vartojamos gydymui. Šaknys iškasamos rudenį arba pavasarį  (iki augalui pražystant), nuplaunamos, džiovinamos ore. Jose yra triterpeninių junginių, sterinų, inulino, karotino, vitamino C, B grupės vitaminų, fosforo, geležies, kalcio.

Jos šaknis liemeninė, stora, įsiskverbia į žemę net iki 50 cm gylio. Lapai lancetiški, dantyti, stiebo pamatinėje dalyje sudaro skrotelę. Žiedynkotis 5-30 cm aukščio, tuščiaviduris, viršutinėje dalyje voratinkliškai plaukuotas. Graižas didelis, geltonas. Vaisius – pilkai rudas lukštavaisis su skristuku. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių.

Kiaulpienės šaknų ir žolės antpilas žadina apetitą ir pagerina virškinamojo trakto veiklą, skatina tulžies išsiskyrimą, gydo nemigą, įvairias neurozes. Kiaulpienės preparatų gydomasis veikimas yra refleksinis. Antpilui paruošti nesmulkiai supjaustytų šaknų arbatinis šaukštelis užpilamas stikline vandens, verdama 20 minučių, iškošiama ir geriama po ketvirtadalį stiklinės 2—4 kartus per dieną 15—20 minučių prieš valgį.

Kiaulpienės lapuose yra karotinoidų ir vitaminų C, B2, P. Naudingos ir jaunų lapų salotos: imama 100 g kiaulpienės lapų, 50 g žalio svogūno, 25 g petražolių, augalinio aliejaus, druskos, acto, pipirų, krapų; kiaulpienės lapai pirma palaikomi 30 minučių šaltame vandenyje. Iš žiedpumpurių ir neišsiskleidusių augalo žiedų gaminama uogienė: surenkama 400 kiaulpienės žiedų, labai kruopščiai išplaunami ir pamerkiami parai. Po to vanduo nupilamas, žiedai dar kartą išplaunami ir sumaišomi su 2 citrinomis, supjaustytomis kartu su žievelėmis. Jeigu nėra citrinų, dedama arbatinis šaukštelis citrinos rūgšties. Mišinys dedamas į 0,5 litro verdančio vandens, verdama 15 minučių. Gautas nuoviras atšaldomas ir iškošiamas. Pridedama 1 kilogramas cukraus ir verdama, kol uogienės spalva ir tirštumas pasidarys panašūs į medaus. Paruošta uogienė išpilstoma į iš anksto termiškai apdorotus stiklainius.

Teigiamų rezultatų gauta vartojant kiaulpienės šaknis nuo egzemos. Tam reikalui po 1 valgomąjį šaukštą smulkiai supjaustytų kiaulpienės ir varnalėšos šaknų užpilama 3 stiklinėmis vandens, palaikoma vieną naktį, verdama ant nedidelės ugnies 7—10 minučių, iškošiama, geriama 3 kartus per dieną po pusę stiklinės 2—3 savaites.

Paprastoji kiaulpienė Lietuvoje labai paplitusi gėlė. Auga pievose, pakrantėse, šlaituose, šviesiuose miškuose, šalikelėse, soduose, daržuose, laukuose.
Kiaulpienė – vienas pirmųjų pavasarį pražystančių augalų. Jos ryškiai geltoni žiedai pasirodo jau balandžio mėn., bet daugiausia jų žydi gegužį. Vaisiai prinoksta liepos mėn.

Vaistams renkamos šaknys ir kartais lapai. Šaknys kasamos rudenį, rugsėjo pabaigoje – spalio mėn., kai jau vysta lapai. Galima kasti ir anksti pavasarį, kol augalas dar nežydi. Nuo liemeninės šaknies pašalinamos smulkios šaknelės ir antžeminės augalo dalies likučiai. Šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir keletai dienų jame paliekamos, kad išsiskirtų pieniškos sultys. Džiovinamos šiltoje vėdinamoje patalpoje 30° C temperatūroje. Praėjus 3 dienoms, temperatūrą galima pakelti ir iki 60° C. Išdžiūvusios sveikos šaknys be kvapo, kartokos, jų išorinė pusė ruda, vidurys – gelsvai rudas.
Gėlės lapuose yra vitaminų C, A, B, karotino, o šaknyse biologiškai aktyvių junginių – inulino ir kartumynų.
Augalo šaknų užpilas turi tulžį varančių, apetitą žadinančių savybių.

Kiaulpienės lapai vartojami kaip vitaminingos, skanios salotos, tik prieš tai jas reikia pamirkyti sūriame vandenyje, kad nebūtų karčios.
Senovėje liaudies medicina kiaulpienės sultimis rekomenduodavo gydyti išoriškai strazdanas.
Augalo negalima vartoti viduriuojantiems, nesulaikantiems šlapimo.
Šią žolę vadiname įvairiausiais vardais, vieni ją giria, kiti keikia, kai kuriems tai skaniausias augalas ir maistas, o kitiems didžiausias daržo priešas. Dėl ko sutinka daugelis – jų galima aptikti beveik visur, kiaulpienėms nelabais svarbus dirvožemis, saulės atokaita ar medžio pavėsis.

Puikiai auga ir stiebiasi šalia kitų augalų pievoje arba būna nedidelės ir prisiglaudė prie žemės augdamos ant takų ir šalia jų.

Anksčiau buvo įdomios tik kaip liaudies medicinos objektas, šiuo metu kiaulpienės gauna vis daugiau dėmesio iš žaliavalgių, kurie jaunus lapelius ir žiedus melai maišo į kokteilius ar tiesiog valgo kartu su kitais žoliniais augalais.

Kontraindikacijos

Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina, nes gali sukelti pykinimą bei vėmimą). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimui.

PoveikisPaprastoji pienė

Paprastosios kiaulpienės preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą , didindamos virškinimo liaukų sekreciją bei tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius, skatina medžiagų apykaitą,  aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, valo šlakus. Vartojama esant kepenų veiklos sutrikimams. Liaudis kiaulpienių preparatus naudojo parazitinėms žarnyno kirmėlėms varyti.

Vartojimas

Vaistams dažniausiai vartojamos pienių šaknys.

Kiaulpienė itin tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo varyti. Skirtingai nuo sintetinių preparatų, kiaulpienėje yra kalio, kuris paprastai pašalinamas kartu su šlapimu.

  • Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.
  • Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos.
  • Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
  • Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.
  • Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą gerinantį poveikį.

Rinkimas ir laikymas

Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau Pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą dėl to ją rinkti draudžiama.

Kada rinkti pieniu šaknis?

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40 – 50 C temperatūroje. Sudžiuvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.

Gerai išdžiovusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios.

Lapai ir žiedai vaistinei žaliavai nedžiovinami, naudojami švieži. Jie gali būti renkami ir naudojami visą augalo vešėjimo laiką, tačiau geriausi pavasarį.

Pienės žiedas

Veikliosios medžiagos

Visose paprastosios kiaulpienės dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kuriose randama seskviterpeninio laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų.

Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidus, vitaminą C, sacharidus, inuliną, riebalus, taraksolį, kaučiuką bei organines rūgštis.

Šviežiuose kiaulpienės lapuose randama  karotino, vitaminų C bei  B2,  triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio.

Biologinis aprašasPienės pūkai

Kiaulpienė daugiametis žolinis augalas. Jos šaknis liemeninė vientisa iki 30 cm ilgio, perpjovus viduryje rasime skylutę. Kiaulpienės lapai žali pailgai dantyti. Augdama ant takų bei atvirų vietų išaugina trumpus 3-15 cm ilgio žiedkočius, tačiau pasitaiko atvejų, kai žiedkočiai ištįsta  iki 50 cm ilgio, keldami žiedus link tiesioginių saulės spindulių. Žiedai auga po vieną žiedkočio viršūnėje. Nužydėjus subrandina pūkų kamuoliukus kuriuos sudaro lukštavaisiai su skristukais.

Naudojimas maistui

Sudžiovinus bei paskrudinus augalo šaknis, jas galima vartoti kaip kavos pakaitalą.

Itin vitaminingi švieži kiaulpienių lapai. Iš jų gaminamos salotos, dedama į sriubas, troškinama su daržovėmis.

Iš kiaulpienių žiedų gaminamas kiaulpienių medus. Ką tik pražydusių žiedų dedama į salotas ir sriubas. Su česnakais marinuoti jauni žiedai vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams pagardinti, mišrainėms, įvairiai mėsai, ypač laukinei ir paukštienai pagardinti.

Paplitimas

Paprastoji kiaulpienė itin paplitusi Lietuvoje, dažniau minima kaip piktžolė. Mėgsta saulėtą, gerai įdirbta bei trąšų dirvožemį. Tačiau auga ir sumintose dirvose ant takų, praėjimų.

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti