Vaistiniai augalai

Kietis (Pelynas; Peletrūnas; Metėlis) Lot. Artemisia

Pelynas

Paprastasis kietis (Artemisia vulgaris) – daugiametė, 50-150 cm aukščio gėlė, šakniastiebis tvirtas, su trumpais ūgliais, šaknys šakotos, rudos. Dažniausiai būna keli stiebai. Jie statūs, vagoti, rausvai violetiniai, plaukuoti. Lapai pražanginiai, 1-2 kartus plunksniškai suskaldyti, viršutinė jų pusė tamsiai žalia, plika arba nedaug voratinkliškai plaukuota, apatinė – pilka, gausiai plaukuota. Apatiniai lapai kotuoti, kiti bekočiai. Žiedai rausvi, smulkūs, susitelkę po 20-40 į graižus. Graižai skėtiškose kekėse, kurios sudaro šluoteles arba varpas.

Paprastasis kietis paplitęs visoje Lietuvoje, labai dažnas. Gėlė auga palaukėse, pakelėse, patvoriuose, prie namų, daržų. Žydi rugpjūčio-rugsėjo mėn.
Gydymui vartojama gėlės žolė ir šaknys. Žolė renkama birželio-rugpjūčio mėn. Pjaunamos augalo viršūnės. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 30-40° C temperatūroje. Šaknys kasamos rudenį, nuvalomos, bet neplaunamos (skirtingai negu daugelio kitų augalų); džiovinamos pavėsyje. Išdžiūvusių lapų viršutinė pusė plika (panašaus augalo – karčiojo kiečio, arba pelyno, lapų viršutinė pusė su pūkeliu).

Augalas vartojamas liaudies medicinoje. Šaknų ir žolės užpilo, kaip raminančio vaisto, geriama sergant neuroze, epilepsija; jis taip pat atpalaiduoja žarnyno spazmus.
Paprastojo kiečio, kaip ir pelyno, negalima vartoti menstruacijų metu, nėščioms moterims, suparalyžiuotiems, sergantiems distonija žmonėms.

Paprastasis kietis –  dažna mūsų laukų piktžolė, ji liaudies medicinoje žinoma ir vartojama jau nuo seno. Geriausiai žinomos virškinimą gerinančios, antibakterinės, vabzdžius atbaidančios kiečio savybės. Ankstyvą pavasarį jauni kiečių ūgliai naudoti maistui, juos troškinant, gaminant įdarus. Iš paprastojo kiečio gaminamas eterinis aliejus, kuris malonaus kvapo, efektyviai atbaido vabzdžius. Šis augalas šiek tiek nuodingas, tad savo nuožiūra naudoti saikingai, trumpą laiką ir ne dideliais kiekiais.

MorfologijaPaprastasis kietis (Artemisia)

Paprastasis kietis – daugiametis žolinis augalas. Užauga 60-170 cm, kartais pasitaiko ir 2 m aukščio.

Šaknis šakota, trumpa, rudos spalvos.

Stiebai keli, statūs, vagoti, žali, o iš kelių pusių alyvinės spalvos, viršūnėje šakoti.

Lapai skirtingos formos, išsidėstę pražangiai. Arčiau stiebo apačios – plunksniškai skaldyti, artėjant prie viršūnės lygiakraščiai. Lapo viršutinė dalis blizgi, tamsiai žalios spalvos. Apatinė pusė dažniau pilka, padengta smulkiais plaukeliais. Apatiniai lapai kotuoti, lapkočio gysla prie stiebo alyvinės spalvos, pereina į žalią. Viršutiniai lapai bekočiai.

Žiedai susitelkę graišais stiebų viršūnėse, neišsiskiriančios, žalios spalvos. Žydi nuo liepos pradžios iki pat rudens pabaigos.

Vaisius – lukštavaisis be skristuko, verpstiškos formos, rudas, smulkiai raukšlėtas, šiek tiek lenkta apačia, nežymiai suplotas, 1,2-2 mm ilgio 0,3-0,6 mm pločio. Vienas augalas užaugina 50-150 tūkstančių sėklų.

Kontraindikacijos

  • Paprastojo kiečio nerekomenduojama naudoti besilaukiančioms moterims. Naudojant paprastąjį kietį pirmaisiais nėštumo mėnesiais, gali įvykti persileidimas.
  • Kai kurie žmonės gali būti alergiški, fizinio kontakto metu gali pasireikšti dermatitas. Antrojoje vasaros pusėje, kiečiui žydint, tampa ryškiu alergenu, sukelia šienligę.
  • Dideli kiekiai, ilgas paprastojo kiečio preparatų vartojimas gali pakenkti nervų sistemai.

Gydomosios savybės

Vaistiniams preparatams ruošti naudojama paprastojo kiečio žolė arba šaknys.

  • Ištraukos, tinktūros naudojamos nusilpus organizmui, sumažėjus skrandžio sulčių kiekiui, esant apsinuodijimui toksinais.
  • Kiečiai dedami ruošiant vaistinių augalų mišinius, kurie naudojami mėnesinių ciklui, smegenų veiklai reguliuoti, epilepsijai gydyti.
  • Liaudis paprastuosius kiečius naudojo kraujavimui stabdyti, nuospaudoms gydyti, skaudant galvai, kamuojant nemigai, apetitui gerinti, gydant opas. Kiečio lapai pasižymi stipriomis antibakterinėmis savybėmis.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai renkamos jaunos viršūnės prieš augalui pradedant žydėti. Tuomet jos džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje iki 40 laipsnių temperatūroje. Tinkamai paruošta žaliava vartoti tinkama iki metų.

Pelynas

Svarbiausios augale aptinkamos cheminės medžiagos

  • borenolis
  • cineolis (eteriniame aliejuje)
  • inulinas
  • karotinas
  • kartumynai
  • tujonas
  • vitaminas C

Kiti naudojimo būdai

  • Švieži kiečio lapai karstelėjusio skonio. Jais kartais būdavo kartinamas alaus.
  • Jauni paprastojo kiečio lapai ir ūgliai gali būti dedami į salotas, iš jų gali būti gaminami įdarai. Didelių kiekių vartoti nerekomenduojama.
  • Tai malonaus kvapo prieskoninis augalas, juo dažniau gardinami mėsos patiekalai.
  • Paprastųjų kiečių eterinis aliejus labai veiksmingai atbaido vabzdžius. Gali būti naudojamas ir kitų augalų apsaugai, tačiu nedideliais kiekiais, nes dideni kiekiai gali stabdyti saugomo augalo augimą.

PaplitimasPaprastasis kietis (iliustracija)

Lietuvoje labai dažnas. Auga dykvietėse, šiukšlynuose, pakelėse, pagrioviuose ir pamiškėse. Mėgsta trąšią dirvą, pakenčia ir skurdesnes. Aukščiau išvardintomis vaistinėmis savybėmis pasižymi paprastasis kietis. Be paprastojo kiečio Lietuvoje aptinkamos ir kitos rūšys:

  1. Baltasis kietis
  2. Dirvinis kietis
  3. Kartusis kietis
  4. Melsvasis kietis
  5. Pajūrinis kietis
  6. Pontinis kietis
  7. Puršo kietis
  8. Siverso kietis
  9. Šluotinis kietis
  10. Vaistinis kietis
  11. Vienmetis kietis

 

Kietis, kartusis (lot. Artemisia absinthium L.)

Liaudis kartųjį kietį dar vadino: blusinės, kartėlis, metylės, pelynos, pelynas, pelūnas.

Kartusis kietis – daugiametė, 60-110 cm aukščio gėlė, labai savito kvapo ir kartaus skonio. Laikomas vos ne pačiu karčiausiu augalu. Šakniastiebis trumpas, šaknis liemeninė, šakota. Stiebas status, briaunotas, gausiai šakotas. Lapai pražanginiai, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti. Stiebai ir lapai gausiai apaugę baltais plaukeliais, pilkai sidabriški. Graižai rutuliški, susitelkę į vienašales kekes, kurios sudaro šluoteles. Žiedai geltoni. Vaisiai – pailgi lukštavaisiai.

Kartusis kietis paplitęs visoje Lietuvoje, dažnas. Gėlė auga dykvietėse, šiukšlynuose, buvusiose gyvenvietėse. Žydi liepos-rugpjūčio mėn. Sėklos subręsta rugsėjo mėn.

Medicinoje vartojama kiečio žolė ir lapai. Žolė – ne ilgesnės kaip 20-25 cm viršūnės – pjaunama gėlės žydėjimo pradžioje. Jei ji renkama vėliau, džiovinant pasidaro tamsiai pilka, žiedai nubyra ir vartojimui netinka.

Lapus galima skinti ir prieš žydėjimą, birželio-liepos mėn. Žaliava džiovinama gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje, palėpėje arba džiovykloje 30-40° C temperatūroje. Išdžiūvusių lapų viršutinė pusė turi būti pilkai žalia, apatinė – sidabriškai pilka; žiedai geltoni. Žaliava stipraus savito kvapo, karti.

Kartusis kietis, arba kaip įprasta vadinti – pelynas, kaupia kartų glikozidą absintiną. Absintinas dirgina skonio receptorius, didina virškinamojo trakto gleivinės sekreciją, skatina tulžies išsiskyrimą į žarnyną, todėl pelyno užpilas, spiritinė ištrauka bei tirštas ekstraktas vartojami apetitui žadinti, kepenų irtulžies pūslės ligoms gydyti. Užpilas gaminamas taip: 1 valgomasis šaukštas susmulkintos žaliavos užpilamas 200 ml vandens ir 15 min. kaitinama 45 min. paliekama, kad užpilas nusistotų, retkarčiais pamaišoma. Nukošiamą žaliava nuspaudžiama. Pripilamas iki 200 ml išgaravęs vandens kiekis. Geriama po 100 ml 30 min. prieš valgį.

Spiritinė ištrauka (tinktūra) bei tirštas ekstraktas parduodami vaistinėse. Jie vartojami po 10-20 lašų 3 kartus per dieną pusė valandos prieš valgj.
Preparatai iš augalo vartojami ne ilgiau kaip 3-4 dienas, nes ilgiau vartojant galima jais apsinuodyti. Labai perdozavus, galimi traukuliai, haliucinacijos.
Liaudies medicinoje augalo žolės užpilu stabdomas viduriavimas. Karčiojo kiečio negalima vartoti nėščioms moterims, sergantiems distonija, menstruacijų metu.

Kontraindikacijos

Nerekomenduojama karčiojo kiečio preparatų naudoti ilgesnį nei 2 mėn. laiką, nes gali pasireikšti pykinimas ir vėmimas, traukuliai. Taip pat nevartoti esant opų skrandyje ar žarnyne. Pasitaiko itin jautrių žmonių, kuriems net ir augalo kvapas gali sukelti galvos skausmą.

Vaistinės savybės

Kartusis kietis nuo seno naudojamas liaudies medicinoje kaip apetitą didinanti, virškinimą gerinanti, pilvo pūtimą slopinanti priemonė. Žinomos uždegimą mažinančios, šlapimo išsiskyrimą skatinančios savybės. Liaudis kartųjį kietį naudojo viduriuojant, esant hemorojuj, sergant gripu, esant blogam burnos kvapui. Jo nuoviru plautos kojos, norint sumažinti prakaitavimą.
Išoriškai kartusis kietis naudojamas žaizdoms, sumušimams gydyti, organizmo kirmėlėms varyti. Dažnai dedamas į liaudiškas priemones, skirtas gydyti nuo alkoholizmo.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai, prieš žydėjimą arba tik pradėjus žydėti, renkama karčiojo kiečio antžeminė dalis. Surinkus ji džiovinama gerai vėdinamoje, geriau tamsioje, vietoje. Tinkamai išdžiovinta žaliava – būdingo stipraus kvapo, kartoko skonio. Naudoti tinka iki 2 metų.

Pelynų žiedai

Augale aptinkamos cheminės medžiagos

  • eterinis aliejus
  • karčiosios medžiagos
  • absintinas
  • anabsintinas
  • artabsinas
  • matricinas
  • pelenolidai
  • terpenai
  • askorbo rūgštis
  • karotinoidai
  • raugai
  • mineralinės medžiagos

Naudojimas maistui

Šios rūšies kiečiai itin kartūs, tačiau stipriau aromatingi nei paprastieji, tad nedideliais kiekiais gali būti naudojami kaip prieskoniai troškiniams, salotoms.

Paplitimas

Lietuvoje kartusis kietis – savaiminė rūšis. Auga dykvietėse, šiukšlynuose, pakelėse, šlaituose, sausose pievose. Mėgsta kalkingą dirvožemį. Rūšis paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau dažnesnė rytinėje ir pietinėje dalyje.

Kiti faktai

  • Augalas aromatinis, dėl to naudojamas kaip prieskonis, gėrimams aromatizuoti, parfumerijoje.
  • Liaudis kartųjį kietį laikydavo spintose rūbų kandims atbaidyti.
  • Karčiojo kiečio stiprus nuoviras gali būti naudojamas kaip natūralus insekticidas sode.
  • Labai mažos karčiojo kiečio dozės skatina smegenų veiklą, tačiau didesni kiekiai yra nuodingi žmogaus organizmui.
  • Kartusis kietis minimas seniausioje medicininėje literatūroje, minimas sibiro tautų tautosakoje.

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti