Kraujalakė, vaistinė (lot. Sanguisorba officinalis)

Sinonimai

Lietuvių liaudis vaistinė kraujalakę dar vadino: avelės, kraujo duobelė, kraujutis, vaistinė sravanosė.

Kontraindikacijos

Vaistinės kraujalakės preparatų nerekomenduojama naudoti sergant lėtiniu skrandžio uždegimu, esant padidėjusiam kraujo krešumui.

Vaistinės savybės

Kraujalakės šaknyse ir šakniastiebiuose kaupiasi medžiagos, kurios pasižymi gana stipriu sutraukiamuoju poveikiu. Dėl to preparatai naudoti kraujuojant hemorojui bei iš gimdos. Nuoviru skalaujama burnos ertmė, kai kraujuoja dantenos, sergant burnos ertmės uždegimu. Išoriškai naudotas pūliniams, žaizdoms gydyti.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai kasamos kraujalakių šaknys ir šakniastiebiai. Iškasus šaknys nuvalomos, nuplaunamos po šaltu tekančiu vandeniu, stambios šaknys susmulkinamos. Džiovinama labai gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje įšilusioje iki 55 laipsnių. Tinkamai išdžiovintos šaknys be kvapo, sutraukiamo skonio. Žaliava pakuojama į popierinius maišus ir laikoma sausoje vietoje. Vartoti tinka iki 5 metų.

Augale aptinkamos cheminės medžiagos

Šaknyse ir šakniastiebiuose:

  • krakmolas
  • pigmentai
  • elago rūgštis
  • rauginės medžiagos
  • flavonoidai
  • dažinės medžiagos
  • streinai

Naudojimas maistui

Jauni kraujalakių lapai gali būti valgomi švieži.

Paplitimas

Lietuvoje auga natūraliai, dažnesnis vakarinėje dalyje. Mėgsta drėgnas, trąšias augimvietes.

Kiti faktai

  • Dekoratyvus. Auginamas gėlynuose.

Naudotos literatūros sąrašas

  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [83] K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė, E. Šeinauskienė. „Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas“ Kaunas: Lututė, 2011. ISBN 978-9955-37-127-4

Susiję straipsniai

Straipsnis papildytas: spalio 26, 2016

Komentarai