Vaistiniai augalai

Kraujalakė (vaistinė)

Kraujalakė

Vaistinė kraujalakė (Sanguisorba officinalis) – daugiametė, iki 1 m aukščio gėlė. Šakniastiebis storas, horizontalus, sumedėjęs. Stiebas status, briaunotas, viršutinėje dalyje šakotas. Pamatiniai lapai ilgakočiai, neporomis plunksniški, dantyti, stiebo lapai bekočiai. Žiedai maži, tamsiai raudoni, be vainikėlio, susitelkę į kiaušiniškas varpas. Vaisius – vienasėklis riešutėlis.

Vaistinė kraujalakė Lietuvoje sutinkama drėgnose pievose, pakrūmėse, upių, ežerų pakrantėse, miško palaukėse. Žydi birželio-rugpjūčio mėn. Gėlės sėklos subręsta rugpjūčio-spalio mėn.

Vaistažolė kraujalakėVaistams vartojama kraujalakės šaknys ir šakniastiebiai. Žaliava ruošiama rudenį. Iškastos šaknys nuplaunamos šaltame vandenyje, supjaustomos ne didesniais kaip 15 cm gabalėliais, lauke apvytinamos ir džiovinamos saulėtoje vietoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje. Išdžiūvusių šaknų ar šakniastiebių viršus turi būti tamsiai rudas, vidus – geltonas; skonis stipriai sutraukiantis.
Vaistinė kraujalakė kaupia rauginės medžiagas, todėl turi antiuždegiminių, kraujavimą stabdančių savybių. Šaknų ir šakniastiebių nuoviras vartojamas vidiniams kraujavimams stabdyti (gimdos, hemorojiniams, virškinamojo trakto). Po 1-2 valgomuosius šaukštus iki 8 kartų per dieną preparato geriama, jeigu ligonis vemia arba tuštinasi su krauju. Kadangi augalui būdingos antiuždegiminės savybės, kaip išorinis vaistas šaknų ir šakniastiebių nuoviras tinka odos nudegimams gydyti. Jis verdamas taip: 2 valgomieji šaukštai susmulkintos žaliavos užpilami 200 ml verdančio vandens ir virinama 30 min. Pripilamas išgaravusio vandens kiekis ir preparatas nukošiamas. Geriama po valgomąjį šaukštą 5-6 kartus per dieną po valgio.

Gėlės šaknų ir šakniastiebių nuoviras vartojamas viduriams kietinti. Kaip antiuždegimirtis vaistas skiriamas sergant angina, gingivitu, stomatitu, kai kuriais kvėpavimo takų uždegimais.
Kraujalakės nepatartina vartoti sergantiems infekcinės kilmės žarnyno ir gleivinės ligomis.

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti