Vaistiniai augalai

Melisa

Vaistinė melisa

Vaistinė melisa (Melissa officinalis) – citrinos kvapo gėlė. Šakniastiebis labai šakotas, su požeminiais ūgliais. Stiebas status, šakotas, apaugęs plaukeliais. Lapai priešiniai, kotuoti, karbuoti, plaukuoti. Žiedai balti arba rožiniai. Vaisiai – tamsoao rudi riešutėliai.

Vaistinė melisa Lietuvoje auginama darželiuose, soduose. Gėlė auga tik keletą metų, nes šaltomis žiemomis, ypač seni kerai, dažniausiai iššąla. Sėklos subręsta rugsėjo mėn.
Vaistams vartojama augalo antžeminė dalis. Pjaunama žydinti ir tuojau pat džiovinama (paskleista plonu sluoksniu ant popieriaus) lauke, pavėsyje, arba gerai vėdinamoje patalpoje. Džiovykloje džiovinama ne aukštesnėje kaip 30° C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava turi būti žalios spalvos, kvapi, ypač sutrinta, kartoko, bet malonaus skonio.

Liaudies medicinoje gėlė vartojama kaip raminantis, skausmą malšinantis vaistas. Geriama užpilo arba nuoviro (gaminamas santykiu 1:10) po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną. Šiais preparatais rekomenduojama skalauti burną, kai skauda dantis arba kai nesveikos dantenos; sumažėja skausmas, dingsta blogas kvapas.

Melisos užpilas retina širdies susitraukimų dažnį, malšina krūtinės siausmus. Dėl to jį patartina vartoti sergantiems stenokardija.
Šviežios melisos žolės arbatos duodama ligoniams prakaitavimui skatinti, medžiagų apykaitai gerinti.

Augalo nepatartina vartoti, jei yra aukštas kraujo spaudimas, užkietėję viduriai.
Kaip aromatinis augalas melisa vartojama arbatų, likerių gamyboje. Ja labai tinka paskaninti verdamą kompotą, kitus nealkoholinius gėrimus.

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti