Šaltalankis, dygliuotasis (lot. Hippophae rhamnoides L.)

Ilgokais dygliais šaltalankis gina savo uogas nuo susidomėjusių smalsuolių.  O gina ne veltui, nes šaltalankio uogos vitaminingos, jose esančios medžiagos pasižymi regeneracinėmis, riebalų apykaitą organizme reguliuojančiomis savybėmis.

Iš surinktų uogų spaudžiamos skanios sultys, iš išspaudų gaminamas gydomasis aliejus.

Morfologija

Šaltalankiai dažniausia krūmai arba nedideli medžiai. Augalai dvinamiai, tad norint, kad užderėtų uogų reikia netoliese augančių abiejų lyčių augalų. Derėti pradeda 4-5 augimo metais.

Vardo kilmė ir istoriniai faktai

Literatūros šaltiniai nurodo, kad šaltalankių uogas naudojo ne tik žmonės, bet jų lapais bei jaunais ūgliais buvo šeriami arkliai senovės Romoje. Daroma prielaida, kad būtent dėl to toks lotyniškas šaltalanki genties vardas – Hippophae (graikiškai hippos – arklys, phae – blizgantis).

Kontraindikacijos

Uogų ir jų preparatų nepatartina naudoti vyresniems žmonėms, esant kasos uždegimui, viduriuojant. Nenaudoti dideliais kiekiais, nes gali pasireikšti širdies ritmo sutrikimų, kankinti nemiga.

Vaistinės savybės

Vaistinėmis savybėmis pasižymi šaltalankio sultys bei aliejus. Sultys naudojamos organizmui stiprinti, papildo jo vitaminų atsargas taip pat didina skrandžio rūgštingumą, gerina virškinimą.

Šaltalankių aliejus turi regeneracinių savybių dėl to naudojamas žaizdoms, nudegimams, opoms, praguloms gydyti, esant gimdos kaklelio erozijoms. Minimos ir cholesterolio kiekį kraujyje mažinančios šaltalankių aliejaus savybės, tad tai gali būti  tinkama profilaktika aterosklerozei.

Šaltalnkių aliejus gaminamas sutrintas uogas užpylus geros kokybės aliejumi ir palaikius bent apie mėnesį vėsioje ir tamsioje vietoje.

Rinkimas ir laikymas

Dažniausiai renkamos šaltalankių uogos. Paprastai skinamos kol nepernokę, rugpjūčio – rugsėjo mėn. Surinktas uogas reikia kuo greičiau sunaudoti, nes ima rūgti ir gesti. Jas galima šaldyti (sunaudoti ne vėliau kaip 6 mėn.), džiovinti, spausti sultis. Džiovintos uogos laikomos stikliniuose induose iki metų.

Šaltalankius galima rinkti žiemą, tuomet juose daugiau vitamino E. Tačiau taikomos kitos rinkimo priemonės, nes vaisiai jau minkšti, lengvai nenusiskina nuo šakų ir iš karto susitraiško.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje aptinkamas retokai, tačiau tinkamose dirvose auga nemažais sąžalynais.  Specialiai auginamos bespyglės, didesnius vaisus vedančios veislės. Mėgsta smėlio ir žvyro augimvietes, tad įsikuria apleistuose karjeruose, smėlingose pašlaitėse.

Kiti naudojimo būdai

  • Dėl paviršiuje augančių šaknų šaltalankiai tinka šlaitų bei pylimų sutvirtinimui, dirvožemio erozijos stabdymui. Tinka gyvatvorėms, nes pakenčia karpymą.
  • Iš šaltalankių uogų ruošiamos tyrelės, jų dedama į gėrimus ir patiekalus. Gali būti ruošiami saldžiarūgščiai padažai, kurie tiks prie mėsos patiekalų.
  • Labai skani tiesiog karštu vandeniu užpilta šaltalankių uogų uogienė.

Kaip rinkti šaltalankio uogas

Tie kas bandė skanauti šaltalankio uogų – žino, kad jas saugo aštrūs dygliai. Tad šaltalankio uogų skynimas ne pats lengviausias ir maloniausias užsiėmimas. Vienoje knygoje nurodomas įdomus uogų skynimo būdas: po augalu patiesiamas audeklas ant kurio kris uogos, o šaltalankio krūmo kamienas daužomas medžiaga apsukta kuoka. Taip nuo šakų nukratomi šaltalankio vaisiai. Šis būdas veiksmingas kai uogos jau gerai prinokę, jau praėjo pirmosios šalnos.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [87] Gudžinskas, Zigmantas. „Lietuvos induočiai augalai“ Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. ISBN 9986-662-14-1
  • [92] Gudžinskas, Zigmantas. “Žalioji sveikatos versmė” Kaunas: Brentus, 2012. ISBN 978-609-95303-3-8
  • [81] P. Petryla. “Uoginės kultūros” Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949.

Susiję straipsniai

Komentarai