Serbentas, juodasis (lot. Ribes nigrum L.)

Juodasis serbentas brandina saldžiarūgštes, vitaminingas ir kvapnias uogas, kurias mielai valgome šviežias, naudojame uogienių, džemų ar kepinių įdarų gamybai.

Liaudies medicinoje serbentas žinomas dėl organizmą stiprinančių, šlapimą varančių, inkstų bei šlapimo sistemos ligas gydančių savybių. Esant tokiems negalavimams naudojamos ne tik serbentų uogos, bet ir jų lapai bei pumpurai.

Kontraindikacijos

Juodųjų serbentų uogų nerekomenduojama naudoti  vyresniems žmonėms, jei padidėjęs kraujo krešumas.

Rinkimas ir laikymas

Geriausiomis vaistinėmis savybėmis, kvapnumu bei aromatingumu pasižymi laukiniai juodieji serbentai. Tačiau jų rasti nėra taip lengva, tad dažniausiai vaistinei žaliavai renkamos sukultūrintų juodųjų serbentų lapai, vaisiai bei pumpurai.

Surinktos prinokusios serbentų uogos gali būti džiovinamos iki 60 o C temperatūroje džiovyklose. Išdžiuvusios uogos palengvėja apie 5 kartus, būna saldžiarūgštės, juodos, raukšlėtos. Sausoje vėsioje vietoje tinka laikyti 1 metus.

Sveiki, ligų bei kenkėjų neapgadinti, žali serbentų lapai skinami po kelis nuo šakelių. Tuomet džiovinami nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje vietoje. Lapams išdžiuvus jie palengvėja apie 3 kartus, tačiau turi išlaikyti savo formą ir nebyrėti tarp pirštų į miltelius. Lapai turi išlikti žali ir kvapnūs. Taip paruošta žaliava vėsioje vietoje gali būti laikomi metus.

Serbentų pumpurai gali būti renkami nuo retinimo ar genėjimo metu nupjautų šakelių. Nuskinti pumpurai džiovinami neaukštoje, iki 20 o C laipsnių temperatūroje.

Vaistinės savybės

Serbentuose esančios medžiagos skatina skysčių iš organizmo šalinimą, slopina uždegimus, gali būti naudojami sergant inkstų bei šlapimtakių uždegimais. Uogose bei pumpuruose nemažai vitamino C, tad  juos galima vartoti nusilpus organizmui, esant avitaminozei. Liaudis lapų preparatus naudojo peršalus, sergant inkstų akmenlige.

Patekę į žarnyną stambūs juodųjų serbentų uogų kauliukai ir standžios odelės gerina jo peristaltiką.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje galime aptikti 3 natūraliai augančius serbentų gentainius. Jie auga drėgnuose miškuose, prie vandens telkinių, šaltiniuotose pievose. Kai kada auga nemažais sąžalynais, tačiau tokių serbentų derlius gana mažas, uogos smulkios.

Kiti naudojimo būdai

Serbentų lapai dedami į raugiamų bei marinuojamų agurkų, pomidorų, net kopūstų sudėtį.

Uogos labai plačiai naudojamos konditerijos bei alkoholinių gėrimų pramonėje. Iš uogų gaminami džemai, uogienės, kompotai, drebučiai, įdarai, pertepimai, sultys, vynas bei likeris.

Uogas naudinga šaldyti, tokiu būdu beveik neprarandami vitaminai.

Įdomūs faktai

  • Serbentai pradžioje buvo auginami kaip vaistiniai krūmai, tik vėliau juos imta auginti dėl uogų.
  • Serbentų krūmai gyvena 40-50 metų, tačiau geriausiai dera iki 25 metų, vėliau uogų kiekis ir kokybė ženkliai prastėja.
  • Juodųjų serbentų uogos labiau tinka jaunesniems žmonėms. Tuo tarpu vyresniesiems labiau tiktų valgyti raudonuosius ir geltonuosius serbentus, nes juose nėra kraują tirštinančių medžiagų.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  • [19] Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005. ISBN 9955-575-73-5
  • [8] Gudžinskas Zigmantas. “Kur uogauti Lietuvoje” Kaunas: Šviesa, 2008. ISBN 978-5-430-05318-8.
  • [12] Jaskonis Juozas. “Augalai – mūsų gyvenimas” Vilnius: Algimantas, 1996. ISBN 9986-509-24-6
  • [23] Šimkūnaitė Eugenija. “Sveiko gyvenimo receptai” Vilnius: Žuvėdra, 2007. ISBN 978-9955-669-22-7
  • [56] Autorių kolektyvas. „Lietuvos TSR Flora VI“ Vilnius: Mokslas 1980.
  • [34] Gudžinskas Zigmantas, Rašomavičienė Birutė. „Lietuvos prieskoniniai augalai. Pamėgti ir mažiau žinomi, gerinantys savijautą ir nuotaiką“ Kaunas: Šviesa 2008. ISBN 978-5-430-04825-9

Susiję straipsniai

Straipsnis papildytas: rugsėjo 27, 2016

Komentarai