Sodo medžių genėjimas

Derantys vaismedžiai pradedami genėti ankstyvą pavasarį, kai oro temperatūra ne žemesnė kaip –10°C šalčio. Tuo laiku genimos mažiau atsparesnės šalčiui obelys. Genint vaismedžius šaltuoju metų laiku, stengiamasi nedaryti didelių žaizdų. Praėjus šalčiams, kovo–balandžio mėn., galima genėti ir kitas obelis. Vaismedžiai, nelygu veislės savybės, skirtingai reaguoja į genėjimo laiką.

Vešliai augančias obelis reikėtų genėti vegetacijos metu. Ramybės metu išgenėti vaismedžiai augina daugiau ūglių, o išgenėti sulapoję lėčiau auga. Vegetacijos pradžioje nevertėtų genėti silpniau augančių medžių, o labiau augančiųjų šakas lenkti horizontaliai. Tokios šakos lėčiau auga, tais pačiais metais krauna žiedinius pumpurus.

Vasaros pradžioje galima trumpinti obelų viršūnes, naujus ir vertikaliai augančius ūglius, vainiko viršutinėje dalyje esančius viršūnės konkurentus. Visus jaunus ūglius birželį nuo šakų galima nuplėšyti rankomis. Rugpjūčio–rugsėjo mėn. obelys genimos, kai norima, kad vainikus geriau apšviestų saulė.

Negenimi vaismedžiai labiau serga grybinėmis ligomis, juos labiau puola kenkėjai. Mažai genimos obelys ir kriaušės pramečiuoja, menkiau dera, jų vainikai sutankėja, ištįsusios šakos stelbia viena kitą.

Tinkamai nugenėtus vaismedžius geriau apšviečia saulė, jie lengviau pasisavina maisto medžiagas, pagerėja vaisių kokybė, mažiau plinta kenkėjai ir ligos. Aukštaūgius su sėkliniais poskiepiais vaismedžius galima sužeminti, sureguliuoti jų derėjimą ir augimą. Pasirinkus tinkamiausius vainikų aukščius, galima tinkamai naudoti pomedžius.

Senesniuose soduose genimų obelų vainikai dažnai paliekami natūralios formos. Vaismedžiai su žemaūgiais ar pusiau žemaūgiais poskiepiais sodybose dažniausiai genimi paprastosios verpstės forma.

Vaismedžių su sėkliniais poskiepiais genėjimas

Vaismedžiai su sėkliniais poskiepiais dažniausiai retinami ir trumpinami. Tankiuose vainikuose pirmiausia išpjaustomos sutankėjusios, ištįsusios, ligotos, sausos, nulūžusios, netinkama kryptimi bei viršutinėje dalyje augančios šakos. Vėliau retinamos kitos šakos, kol suformuojamas retas vainikas. Ypač efektyvu vainiką išretinti gausaus derliaus metais. Senesnių vaismedžių vainikas šviesinamas išpjovus apie 20 proc. šakų ir jaunų ūglių. Tinkamai išretintais vainikais obelys veda geresnės kokybės vaisius.

Trumpinamojo genėjimo tikslas – nupjauti ir patrumpinti ilgas, ištįsusias, netinkama kryptimi augančias šakas, ūglius ar metūglius, kad imtų sprogti miegantieji pumpurai, šakotųsi šakos ir ūgliai. Gerokai patrumpinus viršutinės vainiko dalies šakas, paskatinamos vešliai augti visos šakos. Taip genimi skurstantys, nesišakojantys vaismedžiai.

Kai derančių vaismedžių jaunos šakos auga aukštyn, jų metūgliai leidžia vegetatyvinius ūglius, mažiau formuojasi žiedinių pumpurų. Tokias šakas ar ūglius reikia atlenkti horizontaliai. Metūgliai formuojami po žydėjimo. Atlenktos šakos ir metūgliai jau tais pačiais metais krauna žiedinius pumpurus, o kitais metais dera. Norint paskatinti vegetatyvinės dalies augimą ir pratęsti derėjimo laiką, senesnės obelys genimos daugiau – nuolat atjauninamos jų derančios šakos, retinami sutankėję vainikai. Į tinkamai suformuotą vainiką turi patekti apie 50 proc. saulės spindulių.

Gerai prižiūrint, formuojant ir genint vaismedžius, per vegetaciją užauga iki 20–25 cm ilgio ūgliai, obelys nepramečiuoja, vaisiai būna kokybiški. Derančios kriaušės po gausaus derliaus gali pramečiuoti, todėl gausaus derliaus metais pravartu išretinti dalį vaisinių šakučių. Pernelyg vešliai augančios kriaušės dar genimos ir vasarą. Intensyvus genėjimas skatina augti ūglius vainiko viduryje. Jie iškarpomi vasarą. Žiemą pjaunant stambias šakas, paliekami 10–15 cm ilgio stuobreliai, kurie nupjaunami vasarą.

Vaismedžių su vegetatyviniais poskiepiais genėjimas

Vaismedžius su žemaūgiais ar pusiau žemaūgiais poskiepiais genėti nesudėtinga. Sodininkai mėgėjai dažnai formuoja paprastosios verpstės formos vainikus. Obelys taip formuoti pradedamos nuo pirmųjų metų. Jeigu rudenį pasodintas medelis be šakų, pavasarį patrumpinama jo viršūnė iki 0,9–1,0 m aukščio. Kokybiškas sodinukas turi turėti bent tris horizontaliai augančias šakas. Jeigu sodinukas turi vieną ar dvi šakas, jas geriau visai nupjauti ir formuoti kaip nešakotą vaismedį.

Jau gegužės mėnesį toks sodinukas išleis kelis ūglius, iš kurių bus galima formuoti vainiką. Stačiai į viršų augantys ūgliai mediniais skalbinių segtukais ar virvelėmis atlenkiami horizontaliai. Ūgliai, kurie auga iki 0,7 m nuo žemės, ir vertikalūs viršutinėje vainiko dalyje, irgi išpjaunami. Paliekamas tik vienas viršūnei formuoti. Antraisiais metais šakos išlankstomos horizontaliai, išgenimi aukštyn augantys vilkaūgliai ir storos šakos. Vainiko viduryje augančios ilgesnės ir storesnės už apatines šakos irgi išpjaunamos.

Trečiaisiais metais trumpinama stipriau auganti viršūnė iki šoninių šakučių, reguliuojama šakų augimo kryptis. Svarbu, kad apatinės šakos būtų ilgesnės už viršutines ir nebūtų storesnės už kamieną. Jau trečiaisiais metais obelys su vegetatyviniais poskiepiais pradeda derėti, todėl svarbu tinkamai formuoti jų vainikus. Išpjaunamos panašaus storio kaip kamienas šakos, retinamas vainikas, birželį viršūnė patrumpinama iki 2,5 m aukščio. Pavasarį išpjaunamos trimetės šakos, paliekami trumpi stuobreliai naujai šakai augti.

Sodo slyvų genėjimas

Genimos slyvos būna ištvermingesnės šalčiui, anksčiau pradeda derėti, veda geresnės kokybės vaisius. Pasodintos slyvos genimos pavasarį: viršūninis ūglis patrumpinamas 80 cm aukštyje, išpjaunami stačiu kampu su liemeniu suaugę ūgliai ir dalis šoninių šakučių (kai jų daugiau nei penkios).

Paliekamos 3–5 tvirtos, tinkamu kampu augančios šakos. Pirmoji būsimojo vainiko šakelė paliekama 50 cm aukštyje nuo žemės, žemiau augančios šakelės iškarpomos. Gegužės mėnesį reikiamu kampu svareliais ar skalbinių segtukais atlenkiamos naujos šakelės. Antraisiais metais patrumpinamos ūglių viršūnėlės.

Šis darbas atliekamas birželį, kartojama po keturių mėnesių. Trečiųjų ir ketvirtųjų metų pavasarį apie 40 cm virš apatinės šakos parenkami ir atlenkiami ūgliai trečiojo aukšto skeletinėms šakoms. Liemuo nuo šoninių šakų patrumpinamas iki 50 cm. Ūgliai praretinami. Jeigu palenktų šakų apatinėje dalyje auga stiprūs ūgliai, jie irgi išpjaunami. Augesni ūgliai trumpinami trečdaliu, silpnesni paliekami.

Vasarą pradedama reguliariai genėti: visi ilgesni kaip 30 cm iš liemens augantys ūgliai patrumpinami (paliekama po penkis lapus). 70 cm ilgio ūglius galima visai nupjauti. Vėlesniais metais, nuėmus derlių, vainikas retinamas, trumpinamas liemuo, išpjaunamos šalia kamieno augančios šakos. Genint visada paliekamas vienas vienametis ūglis, kad trukdytų susidaryti kitiems stipriems ūgliams. Pavasarinio genėjimo metu išpjaustomos senos, išlūžusios, ligotos šakos.

Sodo vyšnių ir trešnių genėjimas

Vyšnios ir trešnės dažniau sodinamos anksti pavasarį. Formuojant jaunų medelių vainikus, išpjaunami visi pernelyg žemai iš kamieno augantys ūgliai. Jeigu šoninių šakelių nėra, patrumpinama viršūnė. Vyšnios formuojamos su 40–50 cm, trešnės – 60–80 cm aukščio kamienėliais. Jeigu šoninių šakelių daug, kas 60 cm paliekama po 3–4 skeletines šakeles.

Vegetacijos metu išpjaunamos netinkamai augančios šoninės šakelės. Vasarą užaugę nauji ūgliai atlenkiami. Derančios vyšnios ir trešnės genimos nuėmus derlių. Tuo metu mažiausia grėsmė vaismedžius apkrėsti žievės ir kamieno infekcinėmis ligomis, geriau gyja žaizdos. Išpjaunant ar trumpinant šonines šakas ar viršūnę, būtina palikti 8–12 cm stuobrelius. Tada geriau gyja žaizdos.