Tinkamai išauginti bei išdžiovinti valgomieji svogūnai žiemą laikosi gerai. Pradeda pūti blogai augusių ir nuo kenkėjų ar ligų nukentėjusių svogūnų roputės.
Taip pat prastai laikosi storais kakleliais ir mechaniškai pažeistos, lietingu oru ir per vėlai nuimtos – pašalusios roputės.
Didžiausi derliaus nuostoliai būna dėl kekerinio puvinio. Ligos sukėlėjas svogūninis kekeras (Botyris allii Munn.) plinta su sodinamąja medžiaga, svogūnų atliekomis, gali peržiemoti dirvoje ir atsirasti kartu su sėklomis.
Svogūnai apsikrečia dar augdami, o sandėlyje ar sandėliuke liga sparčiai plinta. Pirmiausia svogūno kaklelio srityje atsiranda pilkų apnašų, kurios dulkėdamos patenka ant sveikų galvučių.
Po kurio laiko šiose apnašose atsiranda juodų kūnelių – skleročių. Svogūnas suminkštėja, atrodo tarsi virtas, skleidžia nemalonų kvapą, tampa netinkamas maistui. Kartais išdžiūsta, virsta lukštų gniužulu, mumija.
Žiemą turimas svogūnų atsargas vertėtų dažniau patikrinti, pradėjusias gesti, ligotas ropeles išrinkti ir sunaikinti. Pradėjusius želti svogūnus taip pat reikia išrinkti. Jei roputė nepradėjusi gesti, galima pasiželdinti laiškų ant palangės.
Blogai laikosi svogūnų, sirgusių netikrąja miltlige, roputės. Jos smulkios ir jau apsikrėtusios grybu – svogūnine pernospora (Pernospora destructor Casp.). Šia liga serga ne tik svogūnai, bet ir česnakai. Ligos sukėlėjas peržiemoja pažeistose roputėse, sėklose, sirgusių augalų liekanose.
Kartais šeimininkės sako, kad svogūnai tiesiog “sutrūnijo”. Vėl kalta liga – galveninis puvinys. Sukėlėjas – grybas juodasis galvenis (Aspergillus niger van. Th iegh.). Pradžioje ant lukštų atsiranda juodos apnašos, ligą platinančios grybo konidijos. Sandėliukuose grybo sporos gerai išsilaiko. Be to, sukėlėjas gerai išgyvena sutrūnijusiose, mumijomis virtusiose roputėse.
Svogūnų roputės pūva užsikrėtusios plėtriuoju pelėjūnu (Penicillium expansum Link.). Ant susirgusių ropučių atsiranda rusvų, vandeningų, raukšlėtų puvinio dėmių. Ant jų pradžioje atsiranda baltos grybienos apdangalas, kuris vėliau tampa panašus į dulkančias žalsvai melsvos spalvos karputes. Apsikrėtusios roputės skleidžia labai nemalonų kvapą. Ligos sukėlėjo konidijos peržiemoja su svogūnų liekanomis. Liga ypač plinta esant dideliam oro drėg numui, kai roputės pašalusios arba pažeistos mechaniškai.
Pasitaiko, kad svogūnų ir česnakų roputės ties pagrindu apsitraukia baltu grybienos apnašu, kuriame susiformuoja juodos spalvos skleročiai. Ligą – sklerotinį puvinį – sukelia svogūninis sklerotgrybis (Sklerotum cepivorum Merk.). Ligos sukėlėjas gali peržiemoti sandėliuke, dirvoje.
Kad svogūnų derlius būtų sveikas
Į tą pačią vietą svogūnus, česnakus galima sodinti ne anksčiau kaip po 3-4 metų. Geriausias priešsėlis šiems augalams – ridikėliai, krapai, salotos, agurkai, kopūstai, pomidorai. Netinka iš rudens mėšlu tręštos lysvės.
Svogūnai gerai laikosi, kai nuimtas derlius gerai išdžiovinamas saulėje ar vėjo perpučiamoje patalpoje. Ropučių atsargas reikia dažnai patikrinti. Sugedusius ar pradėjusius gesti svogūnus būtina pašalinti, tik negalima jų išmesti laukan ant dirvos, nes užkratas kels pavojų naujam derliui. Geriausia sugedusius svogūnus nuošalioje vietoje užkasti bent 0,5 m gylyje.
Svogūnų roputės geriausiai laikosi patalpoje, kurioje nebūna staigių temperatūros svyravimų ir vyrauja apie 70 proc. oro drėgnumas. Maistui skirtas ropeles reikia laikyti vėsiai (0-2 laipsnių temperatūroje), o skirtas sodinti – 14-18 laipsnių šilumoje.
Teksto komentarai