Jau kuris laikas Lietuvoje egzistuoja galimybė nemokamai ištirti geriamojo vandens saugumą. Šulinio vandens tyrimas nėščiosiomis padeda užtikrinti geriamo vadens kokybę ir apsaugoti kūdikių sveikatą.
Pastebėta, jog kuriantis naujiems individualių namų kvartalams, kuriuose nėra centralizuotų inžinerinių tinklų, taip pat kaimo vietovėse nemaža dalis žmonių vartoja vietinių gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį. Gręžtinių šulinių vandens kokybė ypač priklauso nuo gręžinių gylio. Jei gręžinys giluminis (gylis daugiau kaip 20m), tai vandens kokybė panaši į vandentiekio vandens. Jei gręžinys negilus (iki 20m), tai vandens kokybė panaši į šachtinių šulinių vandens. Be to, vandens kokybė priklauso ir nuo to, ar neužteršta aplinka, ar teršalai nepatenka į vandenį. Vienas iš taršos šaltinių gali būti vietiniai buitinių nutekamųjų vandenų įrenginiai. Žmonės, taupydami lėšas, neįsirengia biologinių nuotekų valymo įrenginių arba pasistato nesandarius rezervuarus. Tuomet nuotekos teka į gruntą, pasiekia gruntinį vandenį, patenka į šachtinį šulinį ar negilų gręžinį, užteršia vandenį, kuris tampa nesaugus taupiojo žmogaus ir jo vaikų sveikatai.
Šulinių vandens užterštumas ypač priklauso nuo šulinio aplinkos. Jeigu teršiamas gruntas vietovėje, kurioje formuojasi gruntiniai vandenys, vanduo šulinyje bus užterštas tomis medžiagomis, kuriomis užterštas dirvožemis. Kai aukščiau šulinio gruntinių vandenų tekėjimo kryptimi dirvožemis teršiamas organinėmis ar neorganinėmis trąšomis, žmonių ekskrementais (lauko tualetai, fekalinių vandenų susikaupimo duobės) tikėtina, kad vanduo šulinyje bus užterštas azoto junginiais ir mikroorganizmais. Jeigu gruntas užterštas pesticidais, naftos produktais, kitomis cheminėmis medžiagomis, šių medžiagų bus ir šulinio vandenyje.
Šulinių vanduo dažniausiai būna skaidrus, bekvapis, minkštas ir žmonės galvoja, kad jis labai geros kokybės. Deja, tai klaidinga nuomonė. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2001 metais pradėjo vykdyti methemoglobinemijos prevencijos programą, kurios metu tiria Vilniaus rajono nėščiųjų vartojamo šachtinių šulinių vandens užterštumą nitratais. Pabrėžiama, jog nitratais užterštas šulinių vanduo kelia realų pavojų kūdikių sveikatai ir saugumui.
Nitratams jautriausi yra kūdikiai iki 4 mėnesių amžiaus. Kūdikių organizmo jautrumas priklauso nuo jų skrandžio rūgštingumo – kuo mažesnis rūgštingumas, tuo nitratai pavojingesni. Kūdikių apsinuodijimas nitratais vadinamas pamėlusių kūdikių sindromu. Tuomet vaikui pamėlsta oda, jis tampa irzlus, mieguistas, kankina dusulys. Tokiu atveju būtina kuo greičiau kviesti greitąją pagalbą. Jei kūdikis bus negydomas, gali išsivystyti koma ir net mirtis. Pamėlusių kūdikių sindromas dažniausia atsiranda vaikams, kurių mamos nemaitina krūtimi ir maistui ruošti naudoja šachtinių šulinių vandenį. Būtina žinoti ir prisiminti, kad virinant vandenį, nitratai nesunaikinami, atvirkščiai – jų koncentracija vandenyje padidėja, nes verdant išgaruoja dalis vandens. Todėl mamos, negalinčios maitinti krūtimi, mažylių maisto ruošimui turėtų pirkti fasuotą vandenį arba naudoti vandentiekio vandenį.
Šulinio įrengimo reikalavimai
Čia pateikiami reikalavimai, kurie padeda užtikrinti tinkamą šachtinio šulinio vandens kokybę:
1. Vieta šuliniui turi būti per 7m nuo namo, 10 m – nuo garažo ar šiltnamio, 15 m – nuo lauko kanalizacijos tinklo, 25 m – nuo tvarto, mėšlidės.
2. Šulinio rentiniai suleidžiami taip, kad tarp jų nebūtų plyšių, o rentiniai turi būti be įtrūkimų.
3. Aplink šulinį įrengiama 2 m gylio ir 1m pločio molio užtvara.
4. Viršutinis rentinys pakeliamas virš žemės paviršiaus 0,8 – 1 m.
5. Šulinys uždengiamas dangčiu arba stogeliu.
6. Vieta aplink šulinį turi būti su 1 proc. nuolydžiu, betonuota.
7. 25 m spinduliu aplink šulinį dirva netręšiama ir neteršiama.
8. Vandenį iš šulinio geriausia pumpuoti siurbliu, jeigu tai neįmanoma – vandenį reikia semti vienu kibiru, pritvirtintu prie svirties ar volo.
9. Prie šulinio turi būti įrengtas suoliukas kibirui pastatyti.
10. Bent kartą per metus vandenį reikia ištirti laboratorijoje.
Lietuvoje priimtas Geriamojo vandens įstatymas pagal kurį reikalavimai geriamajam vandeniui nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai. Lietuvos Respublikoje vandentiekio skirstomuoju tinklu geriamąjį vandenį tiekiantys tiekėjai už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekį. Už pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys galimybių naudotis viešai tiekiamu geriamuoju vandeniu, patysr rūpinasi naudojamo vandens sauga bei kokybe. Jie privalo saugoti vandens šaltinius nuo teršimo.
Asmenims, norintiems sužinoti, kokios kokybės geriamą vandenį jie vartoja, siūlome vandenį ištirti Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimų centro laboratorijoje.
Teksto komentarai