Augalas Šventgaršvė

Švenšgaršvė arba Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica) beveik visoje europoje žinomas ir rekomenduojamas kultūrinis augalas kilęs iš šiaurės. Su vikingais ir vienuoliais pirmiausia jis paplito Vokietijoje, o paskui ir pietų europos daržuose, kur vis yra tebeauginamas.

Jauni švenšgaršvės stiebai tinka maistui, ypač skani būna šventgaršvės košė, jauni lapai – kaip salotos, sėklos ir šaknys – vaistams, prieskoniams, likerių gamybai. Iš visų įdomiausia piktžolė, užauganti ne tiki dviejų metrų aukščio. Daugiausia auga laplandijoje, tačiau aptinkama ir įpietesnėse suomijos vandenų pakrantėse porūšis (Angelica litoralis). Auga ir Lietuvoje (kartais vadinama laukiniu salieru). Pas mus augalas yra saugomas tačiau į raudonąją knygą neįtrauktas.

Linėjus, rašydamas apie kelionę į laplandiją, pasakojo: lapiai vartoja šventgaršvę ir maistui ir kaip vaisą nuo pilvo skausmų bei karščio. Grenlandijoje šventgaršvės šaknys, stiebai ir lapai nuo senų senovės esa vieninteliai eskimų vartojami žalumynai.

Neįprasto skonio ir kvapo stiebai nulupami kaip rabarbarai ir valgomi. Laplandijos gyventojai, kaip ir prancūzai, anglai, amerikiečiai iš jų verda košę su cukrumi. Stiebai nulupami, sukapojami nedideliais gabalėliais. Puode ištirpinama truputį mažiau, negu puse šventgaršvės svorio, cukraus, į jį suberiami stiebeliai ir verdama, kol masė sutirštėja. Valgoma kaip uogienė, ypač tinka ant duonos. Panašiai verdami ir cukrinukai, tik tada pjaustoma kuo ilgesniais gabalėliais. Cukrinukai pardavinėjami kaip saldumynas prancūzijoje, anglijoje ir amerikoje.

Jauni lapai, tiek žali, tiek džiovinti vartojami kaip špinatai. Šventgaršvę verta auginti namų reikalams, joms yra nemažai panaudojimo būdų.

Dėl stipraus kvapo šventgaršvės būdavo dedama į daugelį senų garsių likerių.

Kai kurie vyndariai deda šventgaršvės, mėtos, kmynų ir kadagio vaisių. Amerikiečiai litru degtinės užpila 25g šviežių šventgaršvės stiebų, 25g karčiųjų migdolų (sutrintų), 300g cukraus ir savaitę laiko.

Sudžiovintos ir sumaltos šventgaršvės šaknys amerikoje nuo seno vartojamos kaip priemonė, norint atprasti nuo rūkymo: šaukštelį miltų įsidėjus į burną už žando, praeina noras rūkyti, be to, gerai veikia nervus ir skrandį.