Turbūt visi žino, kas yra svogūnas, česnakas, poras. Šie augalai iš česnakinių (Alliaceae) šeimos. Dar daugiau – visi jie priklauso tai pačiai genčiai ir lotyniškai vadinami vienu vardu – Allium. Didžiausia šių augalų įvairovė yra šiaurės pusrutulyje.
Lietuvoje savaime auga arba auginama per 20 rūšių šios genties augalų. Beveik visi jie daugiamečiai ir žoliniai, turi svogūnėlius ir būdingą skonį bei kvapą. Jų lapai dažniausiai pamatiniai, plokšti, apvalūs, pusiau apvalūs, tuščiaviduriai ir pilnaviduriai, kotuoti ir bekočiai. Žiedynai skydiški, plokšti arba rutuliški. Vaisiai – trilizdė arba vienalizdė dėžutė su 1-2 palyginti smulkiomis, juodomis sėklomis. Česnakiniai augalai dauginasi neįprastu būdu – jų žiedyne auga ne sėklos, o maži svogūniukai, kurie šaknijasi ir auga kaip savarankiški augalai. Tai ypač būdinga valgomiesiems česnakams, kurie beveik nesidaugina sėklomis.
Žolininko receptas: Meškinis česnakas su degtine.
Taip pat rekomenduoju receptus su medumi, aliejumi bei meškinių česnakų pesto.
Česnakiniai augalai lydi žmogų nuo neatmenamų laikų, todėl sunku pasakyti, kada jie buvo sukultūrinti. Dėl vertingų maistinių ir vaistinių savybių jie buvo ir yra dievinami ne vienoje šalyje. Žinoma, kad jau Senovės Romoje česnakai buvo privaloma vergų maisto raciono dalis, kad vergai būtų sveiki ir darbingi.
Mažiau garsūs česnakų, svogūnų ir porų giminaičiai nepelnytai užmiršti arba sumenkinami dėl neišmanymo. Pavyzdžiui, vadinamieji tribuliai auginami darželiuose kaip dekoratyviniai augalai, ir niekam į galvą nešauna mintis, kad juos galima valgyti.
Žalčio česnakais liaudyje vadinami meškiniai česnakai (Allium ursinum L.) Lietuvoje sutinkami miškuose (žr, kur auga), bet puikiausiai gali augti lysvėje. Meškiniai česnakai užauga iki 15-20 cm aukščio, turi du 10-15 cm ilgio ir 3-5 cm pločio lapus. Žiedynas skėtiškas, žiedai balti, sėklos tamsios, beveik rutuliškos. Žydi gegužės mėn., dauginasi sėklomis ir svogūnėliais. Tai vienas iš ankstyviausių česnakų, jis sužaliuoja, kai kiti dar tik bunda iš žiemos miego. Valgomi jauni lapai su visais lapkočiais.
Nors pavadinimas grėsmingas (ursus – meška), jų skonis švelnus, tik senesni lapai aitroki. Lapuose daug askorbininės rūgšties, yra eterinio garstyčių aliejaus, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų. Sibire šie augalai valgomi ne tik švieži, jie sūdomi, verdamos sriubos.
Medicinoje meškinių česnakų preparatai padeda sunaikinti anormalią ir išsaugoti gerąją žarnyno florą, stabdo puvimo bakterijų vystymąsi. Ištraukose esantys fitoncidai ir eterinis aliejus pagreitina žaizdų, opų gijimą. Lapai vartojami ir gydomosioms salotoms gaminti, kai sergama virškinimo trakto ligomis. Tačiau meškinių česnakų nepatariama valgyti sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, taip pat alergiškiems žmonėms.
Lietuvoje tai retas augalas (nors jeigu auga, tai auga tankiais sąžalynais), todėl stenkimės jį saugoti gamtoje ir daugiau auginti sodeliuose, nes beveik kiekviename didesniame sklype yra tamsių ir drėgnokų vietų, kur kitos daržovės ar prieskoniniai augalai neauga. Natūraliose augavietėse rastų augalų neraukite (jie prastai prigyja), bet prisirinkite sėklų ir iškart pasėkite. Kitąmet jau galėsite paskanauti, o po 2-3 metų valgyti pilna burna ir kaimynams dalinti.
Pabaigai, kviečiu plačiau paskaityti apie česnakus, jų vaistines savybes, auginimo įpatumus bei žinoma geriausius receptus kurie ne tik skanūs, bet ir naudingi sveikatai bei mūsų imunitetui.
Teksto komentarai